Vaidotas Martinaitis. Gyvenimas nestovi vietoje…

Oskaro Koršunovo teatras baigia savo 11-ąjį sezoną spektakliais „Dėdė Vania“ (rež. Eric Lacascade) ir „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas), kuriuose ryškius ir reikšmingus vaidmenis sukūrė aktorius Vaidotas Martinaitis (42 m.). Daugiau nei 20 vaidmenų Lietuvos teatro scenoje ir daugiau nei dešimt kino filmų puikuojasi aktoriaus biografijoje, o už antraplanį vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje „Vaidinat auką“ V.Martinaitis 2006 metais įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Apie vaidmenis ir santykį su įkūnijamais personažais ir nusprendėme pakalbinti iškilų teatralą.

Kaip rusų dramaturgiją supranta šiuolaikinis lietuvis ir ypač – jaunimas?
Lietuviai puikiai supranta rusišką humorą, sovietinei ir postsovietinei kultūrai būdingas buitines situacijas, stereotipus. Jaunimas – taip pat, tik visai kitaip. Šiuolaikiniam jaunimui visai nesvarbu rusiška ar angliška kultūra perteikiama pjesėje, jam svarbi idėja, nepriklausomai nuo to, kokios tautybės ta idėja yra. Jauno žmogaus supratimo geografija, mąstymo erdvė, kaip ir visa pasaulėžiūra, yra labai plati ir jai negalioja kultūrinės, šalių ar kitos ribos. Jaunimas „pagauna“ idėją, ją įvertina, pasisemia ir eina ieškoti idėjų toliau. Todėl šiuolaikinio jaunimo tarpe liko labai mažai „senojo tipo“ gerbėjų, ypač būdingų mano kartai, kai susižavėję, pvz., Dostojevskiu, atkakliai analizavome jo kūrybą, stengėmės pamatyti visus susijusius spektaklius, filmus ir pan. Intensyvus gyvenimo būdas, vidinė laisvė bei globalizacijos procesai įgalina neprisirišti prie konkrečių žmonių, personažų, rašytojų ar režisierių, tiesiog eiti ir ieškoti idėjų. Todėl ne tik kultūrą, meną, bet ir pasaulį jaunimas išgyvena žymiai aštriau, staigiau, nei mes kadaise. Tuo tarpu mums, aktoriams, aštrus šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis ypač gerai pastebimas nuo teatro scenos.

Prancūzų režisieriaus Eric Lacascade spektaklyje „Dėdė Vania“ atliekate pagrindinį Ivano, arba kitaip – Dėdės Vanios, vaidmenį. Gal galite papasakoti, kas tas dėdė Vania?
Besiruošdamas šiam vaidmeniui kiekvieną kartą iš naujo to paties savęs klausiu. Dėdė Vania – tragiško likimo, nelaimingas žmogus, „įstrigęs“ savo susikurtame svajonių pasaulyje ir nerandantis drąsos įgyvendinti tas svajones. Dėdės Vanios istorija turbūt ypač būdinga mano kartos žmonėms, svajojusiems apie apkeliautas šalis, „įkoptas“ kalnų viršūnes ar net visuomenės reformas, bet taip ir tebegyvenantiems savo dvasinėj bei mentalinėj periferijoj, įsijautusiems į savo sunkų buitinį gyvenimą, į šalį atidėjusiems jaunystės svajones.
Taigi, Dėdės Vanios personažas – tai, pirmiausia, vidinis savo asmeninės tragedijos išgyvenimas, kai žmogus per vėlai pasiryžta veikti.  Kai ketvirtąjį dešimtmetį perkopęs dėdė Vania nusprendžia įgyvendinti savo svajones, jos sudūžta vos tik susidūrusios su joms priešinga realybe. Staiga Ivanas supranta, kad jo gyvenimas neturi prasmės, ir jau per vėlu kažką kurti iš naujo. Laiko bei žmogaus būsenos neatitikimas ir yra šios pjesės bei žmogaus gyvenimo tragedija. Kitą vertus, kartais dėdė Vania man atrodo kaip mažas, nuoširdus, svajojantis vaikas, nedrįstantis išeiti iš saugaus uždaro dvaro ir įgyvendinti ilgametes svajones. Deja, nuo realybės nutolusioms svajonėms lemta sugriūti, o dėdė Vania lieka nusivylęs, sužlugdytas.

Kas būdinga Eric Lacascade teatrui?
Režisierius Eric Lacascade laikosi labai struktūriškų darbo principų,  jį vadinčiau daugiau režisieriumi – choreografu, kuriam būdingos vizualinės kompozicijos, „paveikslinė“ režisūra. E. Lacascade pasaulinei teatro scenai įdomus tuo, kad klasikines pjeses jis interpretuoja šiuolaikiškai: ieško savito žanro, savitos teatrinės kalbos. Tuo tarpu mus ypač nustebino netikėti režisieriaus darbo metodai : aktoriai, visų pirma, išmoksta tekstus, o tada improvizacijos būdu vaidina visus personažus. Taip tą pačią sceną gali vaidinti net kelios skirtingų aktorių grupės. Improvizacijos keliu išieškomi judesiai scenoje, o režisierius atsirenka epizodus, kuriuos ir analizuoja. Tačiau šiame kūrybiniame procese man pritrūko personažų charakterių analizės ir  tarpusavio bendravimo, tarpusavio santykių istorijos. Tuo, manau, labiausiai ir skiriasi prancūzų ir mūsų režisūros charakteriai. Kita vertus, Prancūzija neturi režisūros tradicijų, ir net režisūra toje šalyje nėra savarankiška profesija. Prancūzijoje režisierius – tai aktorius-lyderis, aktorius- drąsuolis, arba pagrindinis aktorius, tad dirbti su prancūzų režisieriumi E. Lacascade buvo labai įdomi patirtis ir, žinoma, profesinis iššūkis. O kaip mums pavyko, turėtų spręsti žiūrovai. Bet kiek girdėjau, daug kam E. Lacascade „Dėdė Vania“ – labai netikėta teatrinė improvizacija…

Pagal brolių Presniakovų pjesę Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Vaidinant auką“ turbūt yra vienas įsimintiniausių spektaklių Lietuvos teatro scenoje. Kaip spektaklį vertinate jūs?
O. Koršunovo spektaklis „Vaidinant auką“ man atrodo, kaip šmaikščiai papasakotas anekdotas apie Hamletą kažkur Rusijos glūdumoje postsovietiniais laikais. Šis spektaklis yra smagus savo žanru ir labai įdomus išskirtine režisieriaus Oskaro Koršunovo interpretacija. Žinoma, jau pati pjesė yra labai įdomi. Aš mačiau ir rusų filmą pagal šią pjesę, kuris, beje, Rusijoje yra labai mėgstamas, vertinamas ir net yra tapęs tam tikru kultūriniu įvykiu. Tačiau Oskaro Koršunovo interpretacija – išskirtinė – tai šiuolaikinis epinis anekdotas apie laike pasiklydusią buitį, bei žmogaus santykį su ta buitimi. Spektaklyje ryški „tarybinių“ vertybių griuvimo tragedija, ypač įdomios emocijos, kaip šią tragediją išgyvena senąja sistema aklai tikėję rusai. Be to, lietuviškoji „Vaidinant auką“ interpretacija išsiskiria vaizdinga Jūratės Paulėkaitės scenografija, specialiai šiam spektakliui paruoštu Gintaro Sodeikos muzikiniu takeliu, nuteikiančiu gerai mums pažįstamoms kultūrinėms aliuzijoms.

Už antraplanį vaidmenį spektaklyje „Vaidinant auką“ buvote apdovanotas auksiniu scenos kryžiumi. Kaip manote, kuo Jūsų personažas pakerėjo teatralus?
Manau, buvo įvertinta mano personažo gyvenimo tragedija. Griūvant „tarybinėms“ vertybėms, milicijos kapitonas nebesupranta, kas yra svarbu, dėl ko jis dirba ir gyvena, nebežino, kaip gyventi toliau. Visą gyvenimą nuoširdžiai vykdęs tai, kas yra būtina, kas iš jo reikalaujama, kas jam priklauso, vieną dieną kapitonas nebesutalpina į savo mažą, nereikšmingą būvį visų gyvenimo prieštaringumų ir „sprogsta“ tarsi uždelsto veikimo bomba, aptaškydama visus aplinkui. Šiame spektaklyje įdomiausia ir yra ši kulminacija – kapitono monologas – „išpūliavimas“, po kurio viskas atrodo tuščia ir beprasmiška, nurimsta ir pats milicininkas.

Po tiek metų teatre, ar jau turite kokių asmeninių taisyklių, pvz., kokių vaidmenų niekada nesiimate arba kokiuose spektakliuose niekada nevaidinate?
Bėgant metams nustoji grupuoti, skirstyti, nebelieka ir to žodžio „niekada“… Gyvenimas nestovi vietoj ir kiekviena diena yra vis kitokia, juk tave kiekvieną dieną „ištinka“ gyvenimas. Todėl negali kasryt keltis su kažkokiom kategoriškom nuostatom, nes tada tau belieka arba konfliktuoti vardan jų iki išprotėjimo, arba nusivilti ir nebedaryti nieko naujo. O gyvenimas –  nuolat atsinaujinantis procesas ir tu turi mokėti prisitaikyti, o ne įsikibti to „niekada“. Kitą vertus, turiu asmeninį reikalavimą režisieriui: jis turi pats „degti“ idėja ir ja „užkrėsti“ visus aktorius. Ši grandininė reakcija persiduoda ir žiūrovui, o po to plinta ir tarp jų. Ir atvirkščiai – lygiai taip pat ir su neigiamomis emocijomis.

Kokias nuotaikas ir įspūdžius parsivežate iš gastrolių? Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir užsienio teatro žiūrovą?
Vakariečiai ir ypač pietiečiai yra žymiai atviresni, atviriau reiškia emocijas, todėl mums lengviau suprasti jų požiūrį, lengviau bendrauti, komunikuoti. Pavyzdžiui, Australijoje žmonės labai entuziastingai reiškia savo emocijas netgi spektaklio metu, italai – trypia kojomis, o vengrai vieninteliai turi skirtingas ovacijų rūšis savo pasitenkinimui arba nepasitenkinimui išreikšti. Tuo tarpu rusų publika yra visai kitokia: jie yra tarsi užsidėję „intelektualų“ kaukes, todėl užsidarę nuo savo emocijų sklaidos. Lietuvoje situacija labai įdomi. Laikui bėgant tampam atviresni, laisvesni ir temperamento turime ne mažiau nei kokie italai, tačiau mums vis dar labai trukdo protingas, kultūringas santūrumas. Labai džiaugiuosi ta pažangiąja visuomenės dalimi, atvirai reiškiančia savo emocijas, kultūriškai išsilavinusia, nuoširdžiai besižavinčia teatro magija. Tai žmonės, kurie skaito „tarp eilučių“, šifruoja metaforas…

Kaip jūs vertinate dažnai šokiruojantį ir dėl to gana kontraversiškų vertinimų sulaukiantį Oskaro Koršunovo teatrą?
Koršunovo teatras – šiuolaikiškas, modernus, atviras, drąsus. Ir tai yra absoliučiai teigiamos teatro savybės. Juk teatras yra gyvybės, visuomenės veidrodis, ir kiek teatras yra novatoriškas ir gyvas, tiek gyvybės mes turime ir savo visuomenėje. Koršunovo teatras pulsuoja drąsa, gyvybingumu, todėl jis įdomus ne tik mums, bet ir visai Europai, vakarų šalims. Tą įrodo ir recenzijos, įvertinimai. Žinoma, yra ir prieštaraujančių nuomonių. Tačiau čia kyla ir klausimas, ko kiekvienas ieškome teatre? Vieniems patinka matyti tai, kas yra realu, kas vyksta gyvenime. Tuo tarpu kiti ateina išgirsti, pamatyti pačią pjesę, jie tikisi perskaitytos istorijos, todėl šiuolaikinės interpretacijos, keliami nauji klausimai juos erzina. Kitai – drąsesnei žmonių grupei, turinčiai lakią vaizduotę, spektakliai padeda įsivaizduoti ir ugdo fantaziją.  Manau, teatras ir yra žavus bei turtingas tiek, kiek tu pats esi „turtingas“. Kai pats žmogus yra dvasingas, „turtingas“ savo vidumi, jis ir pamato „turtingą“ spektaklį, jų susitikimas tampa tikra šventė. Tokios stebuklingos akimirkos ir „laiko“ teatrą, įkvepia aktorių.

Žinai, kalbu su tavimi, ir vis galvoju apie tą klausimą, kas yra Dėdė Vania… Ir vis dar negaliu pats sau atsakyti…. Vadinasi, dar turiu jį vaidinti, kad pagaliau suprasčiau, kas tas Dėdė Vania.

Parengė Jurgita Vabinskaitė, 2010 balandžio 21 d.