Trečias kartas nemeluos: dėl pandemijos ne kartą atšauktas A. Rybakovo spektaklis „Vapsvos“ kviečia žiūrovus į gyvą akistatą

Jauno aktoriaus ir režisieriaus, Oskaro Koršunovo mokinio Artiomo Rybakovo spektaklis „Vapsvos“ pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę turbūt yra labiausiai COVID-19 pandemijos mėtytas spektaklis. Jo premjera OKT/Vilniaus miesto teatre turėjo įvykti dar 2020-ųjų balandį, tačiau buvo nukeltas dėl pandemijos. Numatyta nauja premjeros data sutapo su antrąja pandemijos banga ir tą kartą menininkai persikėlė į tiesioginės transliacijos eterį. Trečias bandymas susitikti su žiūrovais akis į akį – jau sausio 25 d., OKT/Vilniaus miesto teatre.

„Absoliučiai beprotiškas laikas. Kažkokia nesibaigianti šachmatų partija su likimu. Nuo pačios kūrybinio proceso pradžios iki spektaklio susitikimo su žiūrovais praėjo trys metai. Trys metai spektaklio kūrimui – tai neįtikėtinai daug. Juos lydėjo keletas „lockdown’ų“, finansavimo trikdžiai, komandos narių atkritimai ir panašūs dalykai“, – taip susiklosčiusią situaciją apibūdina režisierius A. Rybakovas.

„Vapsvos“ – tai istorija apie tai, kaip du vyrai ir viena moteris, nežinodami ką daryti su savo gyvenimu, kaip kovoti su absoliučia vienatve ir beprasmybe, leidžiasi į drąsią ir tragikomišką kelionę po susipainiojusių santykių pasaulį. Jie bando rasti išeitį iš situacijos, kurioje normalūs komunikavimo būdai nebeveikia. Tam, kad išsivaduotų iš vienatvės ir saviapgaulės, pjesės herojai mėgina ištrūkti iš laiko spąstų, pabėgti tiek nuo būties, tiek nuo savęs. Tiesos paieškos įgauna pagreitį, ilgainiui privedantį prie absurdo. Ir lieka tik lietus – lietus, kuris lyja jau trečią dieną. Lieka tik vasaros vapsvos – šventos vasaros bitės, kurios gelia mus net lapkritį. Tai labai įdomu ir ypatingai jaudina. Čia, kaip ir visuomet I. Vyrypajevo pjesėse – labai juokinga, truputį liūdna, truputį žiauru ir, galiausiai, truputį apie gyvenimo prasmę.

Spektaklyje vaidmenis kuria Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis ir Kęstutis Cicėnas. Scenografė – Bartė Liagaitė, kostiumų dailininkė – Aistė Ažubalytė, kompozitorius – Dominykas Digimas, video menininkė – Aneta Bublytė.

Kritikai I. Vyrypajevo dramaturgiją įvardija kaip kūrinius, esančius kažkur tarp amerikiečių režisieriaus, kultinio „Bulvarinio skaitalo“ režisieriaus Quentino Tarantino ir rusų kino klasiko, „Soliario“ režisieriaus Andrejaus Tarkovskio.

„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį” (toks pilnas pjesės pavadinimas) – mano mylimiausia pjesė. Ko gero, todėl, kad pačioje teksto konstrukcijoje yra paslaptis. Pavyzdžiui, yra viena svarbi detalė, apie kurią žiūrovas spektaklyje niekada nesužinos, tačiau jis gali tai pajusti. Aš nežinau kaip ši pjesė bus pastatyta, kokiu raktu režisierius ją atrakins ir kas bus pateikta žiūrovams. Esu tikras, kad spektaklyje bus meilės ir šviesos. Vis dėlto „Vasaros vapsvos…” – labai sudėtinga pjesė pastatymui, todėl režisieriams tenka nelengva užduotis. Be abejo, tai ir autoriaus kaltė, ir galimai pernelyg sudėtinga forma, tačiau tikiuosi, jog visiems bus linksma, liūdna ir naudinga“, – pasakoja pjesės auorius I. Vyrypajevas.