Teatriniuose ieškojimuose – Oskaro Koršunovo ir Juozo Budraičio tandemas

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo ir aktoriaus Juozo Budraičio susitikimas. Gruodžio 27 dieną parodytas pirmasis spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“, kuriamo laboratorinių ieškojimų principu, etapas. Tuo menininkai neapsiribos – jie ir toliau skendi naujos teatro kalbos paieškose, kurių rezultatas jau ateinančių metų pradžioje bus parodytas plačiajai publikai bei taps teatro repertuaro dalimi.

Menininkų pasirinkta airių dramaturgo Samuelio Becketto pjesė „Paskutinė Krepo juosta“ – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą. Kaip pjesėje teigia pagrindinis ir vienintelis jos veikėjas Krepas, tai yra retrospektyvi kelionė praeitin. Krepas, ilgą gyvenimą jau nugyvenęs vyras, sėdi savo kambaryje, paskendęs tarp daugybės juostų su savo paties balso įrašais iš praeities. Pats Samuelis Beckettas taip pat buvo linkęs į depresiją ir vienatvę, tad rašytojo autobiografinių momentų čia – apstu.

Juozas Budraitis – kino, televizijos ir teatro aktorius, sukūręs arti šimto įvairių vaidmenų Lietuvos bei užsienio kine ir televizijoje. Su jo vardu siejami žymiausiu lietuviško kino pastatymai: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Maža išpažintis“, „Sodybų tuštėjimo metas“.

„Gal jau praėjo geriausi mano metai“, – spektaklyje teigia Krepas – Juozas Budraitis, pasileidžiantis trisdešimt metų atgal į praeitį bei vėl sugrįžtantis dabartin. Įrašai garso juostose – galimybė jam pasinerti praeitin ar dokumentuoti dabartį. Samuelis Beckettas, pjesę rašęs šeštajame dešimtmetyje, Krepo kasdienybei fiksuoti pasirinko magnetofoną ir juostas. Kokį principą pasirinks režisierius Oskaras Koršunovas, mėgstantis į klasiką žvelgti pro modernią prizmę? Atsakymas – jau greitai, kuomet menininkai pristatys antrojo laboratorijos tyrimų etapo rezultatus.

Aktorius ir režisierius pasirinko ne pačią lengviausią užduotį – pastatyti sunkiai įprastame teatre  pastatomą absurdo dramą, pasižyminčią subtilia beprasmybės prasmės paieškų ir egzistencializmo klausimų sinteze. Kita vertus, tuo ir žavus absurdo žanras. Teatras taip pat neįprastas – OKT Studija, po kurios stogu jau gimė tokios netradicinės klasikos interpretacijos kaip „Dugne“ ar „Julijus Cezaris“. Dažno vėliau į didžiąją sceną persikėlusio spektaklio ieškojimai ir repeticijos prasidėjo būtent čia.

„Darbas su Juozu Budraičiu – svarbi šio spektaklio kūrimo dalis. Šis aktorius buvo nepelnytai pamirštas Lietuvos teatro scenoje ir daugiau dirbo kine. Dabar vėl atėjo laikas jam imtis didelio jo talento verto vaidmens“, – kūrybine bendryste su aktoriumi džiaugiasi režisierius Oskaras Koršunovas.

Antrasis kūrybinės laboratorijos etapas – jau ateinančių metų pradžioje. Bilietai netrukus pasieks prekybos vietas. Nuotraukų galerijoje – akimirkos iš pirmojo etapo pristatymo. Fotografijų autorius Dmitrijus Matvejevas.

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro inf.