Teatras, tik teatras, nieko kito, išskyrus teatrą

Užsispyrėlės tramdymo“ premjera įvyko per gastroles Maskvoje, o po dviejų dienų teatras šiuo spektakliu atidarė „Aleksandros festivalį“, kuriame dalyvauja nacionaliniai Europos teatrai. Seniausioje Rusijos scenoje pastaruoju metu savo spektaklius stato žinomi užsienio šalių režisieriai. Šis projektas, kuriame su rusų aktoriais dirbo lietuvių statytojų grupė – teatro meno vadovo Valerijaus Fokino repertuarinės politikos tęsinys. Panašu, kad jis sąmoningai renkasi iš savo kolegų režisierių tuos, kurių kūrybinis braižas yra maksimaliai nutolęs nuo jo paties. „Užsispyrėlėje“ Oskaras Koršunovas pasirodo kaip teatrinis chuliganas, akademinėje scenoje surengęs triukšmingą ir ryškų balaganą; jo iš pirmo žvilgsnio chaotiškas ir audringas pastatymas oponuoja Fokino kūrinių racionalizmui ir griežtumui. Ir atrodo, kad aktoriai yra beprotiškai laimingi galėdami pabūti ir tokie: jie yra nesuvaržyti, linksmi ir tiesiog trykšta teatrališkais gegais, juokais ir pokštais. Šis spektaklis – šimtu procentu gyvas reiškinys. Įspūdžiai po jo nuolatos keičiasi: per pertrauką pasakysi viena, pasibaigus – visai kita, o kitądien atsiranda nauji potyriai; prisiminimai apie spektaklį seka tave, rimuojasi su tavo paties gyvenimo reiškiniais.

Kaip bet koks gyvas kūrinys, šis pastatymas nėra tobulas, jis – prieštaringas, bet simpatiškas ir žavus, kaip malonus ir įdomus gali būti žmogus. Ieškant trumpos formuluotės, apie ką Koršunovas pastatė Shakespeare´o komediją, galima atsakyti iš karto: apie teatrą. Dėl to sutinka ir tie, kuriems spektaklis patiko, ir tie, kas apmaudžiai atmetė jį kaip niekutį. Čia iš tiesų viskas labai teatrališka: veiksmas vyksta ne kur kitur, o scenoje, pagrindinis visų personažų užsiėmimas – vaidyba, ir apskritai – viskas vaidina, vaidinama viskuo, viskas vaidinama ir apvaidinama… Katarinos tramdymo istorija yra vaidinama priešais Slajų, šekspyriškojo prologo personažą, ir šis herojus Koršunovui yra esminis ir leitmotyvinis.

Pradžioje, kol dar neužgesintos šviesos, į salę įvirsta šiuolaikiškai apsirengęs jaunuolis su viskio buteliu – bufete įgėręs žiūrovas. Jis plepa su publika, dalijasi pakankamai banaliais samprotavimais apie vyrų ir moterų santykius, pasakoja savo asmeninio gyvenimo istoriją… Galų gale Valentinas Zacharovas (jau užlipęs ant scenos) taria pagrindinę frazę: „Žinoma, jūs visi suprantate, kad aš esu aktorius. Bet tai nieko nekeičia!“. Uždanga kiek pakyla, jis įtraukiamas į vaidybos aikštelę, kur virsta miegančiu girtu Slajumi.

Tolimesnis veiksmas – spektaklis, kurį surengė Lordas (Semionas Sytnikas). Čia jis yra ne didikas, o pagrindinis aktorius, trupės vadovas (dešinėje matome jo grimo kambarį, staliuką su veidrodžiu). Jis pats, apsirengęs gražiai siuvinėtu chalatu, ne tiek dalyvauja vaidinime, kiek jį kuria, režisuoja, stebi su malonumu. O Slajus pradžiai yra nuprausiamas, perrengiamas ir jis pavirsta… kūdikiu su baltomis kelnytėmis, kepuraite, seilinuku ant kaklo ir pliušiniu meškiuku rankose. Išsižiojęs, patikliai ir įdėmiai jis stebi spektaklį, juokiasi, išsigąsta ir išgyvena. Žiūrovas-kūdikis.

Teatras mus svaigina, paverčia vaikais, gydo (scenoje nuolat  yra ausų-nosies-gerklės gydytojas su reflektorium ant kaktos), o paskui… Kas paskui – paaiškės finale.

Tris valandas tarp prologo ir finalo scenoje karaliauja Žaidimas, nepaliaujama vaidyba ir nevaržomas kvailiojimas. Nuo viršaus iki apačios, nuo vieno portalo iki kito visa scena užgriozdinta įvairiausių daiktų, tarsi čia būtų suverstas visas užkulisių šlamštas: manekenai su kostiumais, stelažas su perukais, dėžės su kažkokiomis „kultūrinėmis nuolaužomis“ (skulptūrų dalys, žymių rašytojų biustai, arklio galva ir pasturgalis atskirai), muzikos instrumentai, sena vonia, jaunosios su nuometu skeletas, karstas, dar kažkas, kas net neturi pavadinimo – visko neišvardysi. Naudodamiesi šiuo rekvizitu, aktoriai išsamiai, nieko nepraleisdami, vaidina visą pjesę nuo pradžios iki pabaigos. Visi apsirengę neutraliais juodais repeticijų drabužiais, bet, sakydami personažo tekstą, jie įkiša rankas į manekeno kostiumo rankoves, taip „įeidami“ į vaidmenį ir „išeidami“ iš jo.

Lėliška, kiek mechaninė plastika, perkeisti balsai – guvi, konkreti, nė kiek ne gyvenimiška aikščių stilistikos vaidyba. Išeidami iš vaidmens-kostiumo, nusimesdami kaukes, jie su pasimėgavimu toliau vaidina spektaklį prieš mūsų akis: akivaizdu, kad „Užsispyrėlės tramdymas“ kūrėsi improvizuojant, iš etiudų per repeticijas. Muzikalumas, vikrumas, akrobatinis lankstumas, ištobulintas sceninis judesys ir lengva vaidyba – štai ką čia demonstruoja Aleksandros teatro trupės aktoriai, ne tik jaunieji, bet ir solidūs. Ir, ko gero, tiek „guminio“ Dmitrijaus Lysenkovo (Petručijus), tiek temperamentingos Aleksandros Bolšakovos (Katarina) negalima vadinti protagonistais: jie veikia tokių pat talentingų apsimetėlių komandoje.

Spektaklio finalas – kupinas tylos ir iškilmingumo. Visi herojai-aktoriai tam persirengia puošniais renesansiniais kostiumais, tarsi susiliedami su personažais, įsikūnydami į juos, ir su bokalais rankose susėda avanscenoje. Gražiai ir melodingai „dainuoja“ krištolas (visi pirštais trina bokalų kraštus). Pasirodo Katarina – ji paskutinė pasipuošia kostiumu, virsdama karaliene plačia brangakmeniais nusagstyta suknele cir su valdžios simboliais rankose. Tad monologą apie moterų ištikimybę taria ne vyro vergė, o jo valdovė! Ir pats Petručijus kartu su kitais neša paskui ją didžiulį šleifą, o paskui pasislepia po juo. O iš po šleifo netikėtai išlenda Slajus, akimirkai susirango į embriono pozą ir tučtuojau vėl keliasi, stojasi ant netvirtų kojų ir žengia pirmuosius žingsnius. Kaip Žmogus!

Štai taip, anot Koršunovo, teatras gali ne tik nuvesti į įsivaizduojamus pasaulius, svaiginti, jaudinti, juokinti ir išlaisvinti. Teatras gali ir grąžinti žmogiškąjį pavidalą…

***

Vertė Vlada Kalpokaitė. Šaltinis – „Menų faktūra“. 2010 rugsėjo 24 d.