Teatras iš aktoriaus vidaus

Pastarajame „Sirenų“ festivalyje buvo pristatyti du naujausi režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliai, pastatyti Lietuvoje – „Paskutinė Krepo juosta“ pagal airių absurdisto Samuelio Becketto pjesę ir „Žuvėdra“ pagal rusų klasiko Antono Čechovo to paties pavadinimo kūrinį. Abu spektakliai susilaukė nemažo užsienio šalių kritikų dėmesio, tarp jų – ir lenkų kritikės Karolinos Matuszewskos. Jūsų dėmesiui – straipsnis, publikuotas Lenkijoje leidžiamame mėnesiniame žurnale „TEATR“ (2014 m. nr. 1).

****

Oskaro Koršunovo teatras jau kurį laiką eina ieškojimų kryptimi, susijusia su aktoriaus asmenybės studijomis – pirmosios to užuomazgos radosi 2008 m. spektaklyje „Hamletas“, kurio veiksmas vyko daugiausiai aktorių grimo kambaryje. Tai buvo vieta, kurioje nuo aktoriaus privatumo pereinama prie personažo, į kurį jis turės įsikūnyti. Režisierius žiūrovų akivaizdoje atskleidė ypatingą aktorystės meno akimirką, tačiau neperžengė ribos, skiriančios sceną, tai, kas lieka už kulisų, ir žiūrovų salę. Tai jis padarė tik po dvejų metų, statydamas Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ – tai buvo pirmasis spektaklis, pritaikytas vaidinti kamerinėje Oskaro Koršunovo teatro sceninėje erdvėje. Tąkart režisierius prie didelio šalia žiūrovų pastatyto stalo susodino pusiau kasdieniškai aprengtus aktorius, mezgusius dialogą su aiškiai apšviesta auditorija: aktoriai ne tik kalbėjo su žiūrovais, bet ir kvietė juos prie stalo, drauge sakė tostus, ragino bendrauti.

„Žuvėdroje“ – naujausiame OKT spektaklyje, pristatytame Vilniaus Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ – tas suartėjimas yra dar radikalesnis ir intymesnis. Pilkų atspalvių teatro patalpoje, veikiau primenančioje repeticijų salę nei teatro sceną, tėra tik kėdės. Priešais žiūrovus ir už jų nugarų esančias duris dengia dvi juodos užuolaidos. Viskas apšviesta nejaukiomis halogeninėmis lempomis, kurias kiek prislopina pieno spalvos gaubtai. Daugiau nieko. Ant kelių skirtingose vietose stovinčių kėdžių abejingais veidais sėdi aktoriai. Niekuo neišsiskiriantys Sorinas, Maša, Medvedenka ir Dornas atrodo taip, lyg jie būtų besirenkančios žiūrovų minios dalis. Jie ilgai laukia (o mes – drauge su jais), kol kuris nors atsiliepia.

Tačiau šio antiteatrinio asketiškumo Koršunovui pakanka tikram teatrui sukurti. Kai galiausiai ištariami pirmieji žodžiai, jie nesugriauna čia nuo pat pradžių įsiviešpatavusios nuobodulio ir pokyčių laukimo atmosferos. Personažai tarpusavyje kalbasi tarsi būtų nutolę vienas nuo kito, lyg nenoromis, kiek delsdami atsakyti. Jų veiduose matyti nuovargis ir abejingumas. Pažįstu šias veido išraiškas. Prisimenu jas mačiusi prieš dvejus metus, kuomet Torūnėje stebėjau spektaklį „Dugne“. Juose įrašytas indiferentiškumas kelia įspūdį, kad šie gyvenimo nuobodulio kankinami žmonės jau nieko nebelaukia. Tam tikrus pokyčius, kuriuos gali atnešti Kostios ir Ninos spektaklis, jie traktuoja su lengva ironiška distancija. Jaunimas jiems – kito, jau seniai pasibaigusio pasaulio atstovai. Todėl jie netiki nei menu, nei naujomis jo formomis, apie kurias nuolat kalba Konstantinas.

Ir vis dėlto jis yra teisus. Koršunovas, regis, kartoja paskui Soriną, kad „be teatro negalima“. Todėl beviltiško laukimo atmosferoje mėgina ieškoti dramaturginių konfliktų ir teatrinės įtampos, ir randa ją tarp personažų ir jų užslėptų jausmų. Pamažu erdvė prisipildo ne tik scenografijos elementų ir rekvizito, tačiau visų pirma kur kas sunkiau suvaldomo riksmo: personažai palaipsniui nustoja save kontroliuoti ir vis dažniau atsiduoda emocijoms – tiek bejėgiškumui ir negebėjimui ką nors keisti, tiek tikrų tikriausiai nevilčiai. Apogėjus pasiekiamas dviejose situacijose, kuriose personažai akimirkai praranda orumo jausmą: Irina keliaklupsčiauja prieš Trigoriną, maldaudama, kad šis jos nepaliktų. Kiek vėliau su panašiu prašymu Ninai po kojomis puola Kostia. Atsižvelgiant į aplinkybes, abiejose scenose motinos ir sūnaus skausmas rodosi neadekvatus. Be to, šie staigūs emocijų proveržiai nesukrečia. Jie – atidžiai suplanuoti ir įkomponuoti personažų psichologijoje.

Neįprastai skaudi yra ir turbūt gražiausia visos „Žuvėdros“ scena: paskutinis Ninos ir Konstantino susitikimas. Kai Koršunovo spektaklyje jiedu po kelių išsiskyrimo metų apsikabina, išnyksta visas juos skyręs laikas ir visos piktos kalbos, su kuriomis jie buvo susidūrę. Ninai grįžus, jie tampa pora vargšų, nekaltų vaikų, iš kurių kažkas atėmė ramybę ir laimę. Šiaip sau – dėl linksmumo. Taip kaip Kostia nušovė iš popieriaus išlankstytą žuvėdrą. Šiame spektaklyje žuvėdra – tai jiedu abu.

Psichologinių ieškojimų, kuriems jau kurį laiką pasišventė Koršunovas, sėkmė didele dalimi yra puikaus aktorių kolektyvo nuopelnas. „Žuvėdros“ galios ir grožio pagrindą visų pirma sudaro pilnakraujai personažai ir intensyvi jų prigimtis: energingas, kiek naivus, tačiau ir atkaklus Martyno Nedzinsko Konstantinas, išdidi garbėtroška Nelės Savičenko Irina Arkadina, atsiribojęs, padebesiais skrajojantis Dariaus Gumausko Trigorinas, linksmas, nors jėgų netenkantis Dariaus Meškausko Sorinas, taktiškas, empatiškas, nuolat joga užsiiminėjantis Dainiaus Gavenonio daktaras Dornas ir gaivališkoji Nina, kurią vaidino jauniausia trupės narė Gelminė Glemžaitė. Dauguma jų , kuriuos galėjome matyti ir „Hamlete“ bei „Dugne“, dabar gilinasi į naują darbo metodą, pagrįstą betarpiška konfrontacija su žiūrovais bei intymiu patyrimu.

Panašiu kūrybiniu principu paremtas ir antrasis „Sirenose“ pristatytas Koršunovo spektaklis – „Paskutinė Krepo juosta“. Lietuvių režisieriaus sprendimas imtis Samuelio Becketto pjesės nustebino. Lig šiol jis įkvėpimo ieškodavo kur kas labiau realistiniuose tekstuose, dažniausiai ieškodamas sąsajų su šiuolaikine popkultūra, o jei prisiliesdavo prie absurdo teatro, tai veikiau prie to, kuris buvo pažymėtas prieškarinio avangardo ir oberiutų ženklu. Tačiau, kaip jis pats prisipažino, apie „Paskutinę Krepo juostą“ Koršunovas pradėjo mąstyti jau prieš dvidešimt metų, pastatęs savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilą Charmsą. Ir daugelį sykių buvo grįžęs prie šio teksto, kalbėdamasis su Juozu Budraičiu – nusipelniusiu teatro, kino ir televizijos aktoriumi. Dabar abu pajuto, kad galiausiai atėjo tinkamas metas šį sumanymą realizuoti.

OKT kamerinės salės kampe stovi rašomasis stalas, kurį apšviečia tik maža stalinė lemputė. Ant stalo, greta seno magnetofono, guli knygos ir pavieniai lapeliai su užrašais. Ant sienos tįso pakabinto juodo kamuoliuko šešėlis. Pritemdytoje salėje žiūrovus pasitinka netolygiai sustatytos žiūrovų kėdės, o už jų – dar ir nedidelis staliukas su dėžutėmis, buteliu vandens ir stikline. Vieną iš kėdžių užsėdusi keista figūra. Tai – Krepas: žilas, susivėlęs, nesiskutęs, apsirengęs juodomis kelnėmis ir nunešiotu paltu. Primenantis apleistą benamį, nebegebantį valdyti savo refleksų. Budraitis nuo pat pradžių vaidina atstumiantį žmogų, nuo kurio visi nusisuka, ar veikiau jau seniai nusisuko: jis dejuoja ir dūsauja, sunkiai švokščia, karts nuo karto rūgteli ir gašliai susijuokia. Nekelia simpatijų ir valgydamas bananą, kurio žievę švysteli į atsitiktinį žiūrovą. Skindamasis tarp kėdžių kelią nuo rašomojo stalo prie už žiūrovų nugarų esančio stalelio taip pat nesistengia būti delikatus – stumdo žmones ir mindo jiems kojas, nekreipdamas jokio dėmesio į jų eleganciją ar juo labiau nepaisydamas to, kad kelia jiems diskomfortą. Paskui jį prie batų prikibusios velkasi ir su kiekvienu žingsniu šlama magnetofono juostos. Tai jos čia svarbiausios, nes jose įrašytas Krepo gyvenimo kelias.

Krepas imasi savo prisiminimų, nes nori dar kartą išgyventi akimirkas, kurios jam svarbiausios. Ant jo piršto vis sužiba žiedas – kadaise buvusios meilės ir šeimos simbolis. Tai žmogus, jau gyvenantis vien tik praeitimi ir nieko iš šiandienos nelaukiantis. Atidžiai, susitelkęs klausosi juostoje įrašyto savo balso: žemo, pavargusio, išblėsusio ir kiek neišraiškingo. Kartkartėmis Krepas nusijuokia arba pravirksta. Kartais kurie nors prisiminimai suteikia jam jėgų – tada jis pašoka nuo krėslo, pradeda vaikščioti ratu arba negrabiai šokti. Kitąsyk jo judesiuose galima įžvelgti daug nevilties ir bejėgystės, lyg mėgintų pabėgti nuo balso, kurio klausosi. Tačiau tuomet apie save primena suskaustanti širdis ir Krepas bejėgiškai susmunka atgal į krėslą.

Neskaitant didžiulio skausmo, kurį jam sukelia tas keistas prisiminimo ritualas, Krepo niekas nepertraukia. Tai – jo atsisveikinimas su gyvenimu. Kai jis paima mikrofoną, kad įrašytų paskutinę savo juostą, praeitis ir vėl grįžta. Rydamas ašaras jis sako, kad nenori grįžti į praėjusius metus. Tačiau kitaip jis negali. Tas Krepas jaučia kartėlį, nes nesugeba susitaikyti su savo senatve ir prabėgusiu gyvenimu.  Jam tai – nepertraukiamai visą laiką aktualus, nemirtingas „čia ir dabar“, nenutrūksiantis ir po jo mirties. Dar ir dėl to spektaklį užbaigia ne paskutiniai Becketto dramos žodžiai, o juostoje įrašytas Krepo balsas, dar kartą sugrąžinantis tą pačią seną istoriją.

Kaip „Žuvėdroje“, taip ir „Paskutinėje Krepo juostoje“, Koršunovo personažų laukia tragiška baigtis. Nepaisant juos skiriančių nesutarimų ir troškimų, visus personažus vienija kito žmogaus artumo, jo šilumos ir meilės poreikis. Čia Koršunovas mato savo teatro prasmę ir iš tokios neapčiuopiamos medžiagos mėgina jį kurti.

****

Karolina Matuszewska, TEATR, 2014 m. nr. 1/Literatūra ir menas, 2014 m. vasario 7 d. (iš lenkų kalbos vertė Andrius Jevsejevas)