Tarp instaliacijos ir teatro, arba instaliacija teatre

2013 27 gegužės

Dainius Liškevičius – menininkas, žinomas kaip instaliacijų kūrėjas. Prieš keletą metų, pasak paties, intrigos vedamas prisijungė prie režisieriaus Oskaro Koršunovo bei sukūrė scenografiją spektakliui „Dugne“. Po metų – dar vienas eksperimentas teatro srityje, pasibaigęs scenografija spektakliui „Miranda“. Šiuo metu kuriamas spektaklis pagal Samuelio Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“. Premjera įvyks jau gegužės 30-31 dienomis, OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Apie šį savotišką triptiką teatre ir kalbamės su pačiu Dainium Liškevičium.

Iš vizualiųjų menų atėjote į teatrą. Toks žingsnis reikalavo didelio virsmo paties viduje ar viskas įvyko natūraliai?

Tai nebuvo perėjimas. Tiesiog eksperimentas, atsiradimas kitoje erdvėje. Net nepavadinčiau to atėjimu – tiesiog apsilankymas, kadangi nemanau užsiimti pastovia scenografo veikla. Kažkada senais laikais turėjau keletą nedidelių projektų teatre, o dabar – keletą didesnių ir rimtesnių su Oskaru. Turiu galvoje „Dugne“ ir „Mirandą“. Tiesiog visą savo vizualiųjų menų dailininko patirtį panaudojau šiuose dviejuose spektakliuose.

Tad užklydęs į teatrą kažkokio kultūrinio šoko nepajutote?

Šoko nepatyriau. Kita vertus, teatro virtuvė yra specifinė. Tai yra komandinis darbas, o režisierius yra tas žmogus, kuris reguliuoja visą laivą. Susiformuoja tam tikras bendravimas, iš kurio kažkas ir išsisuka. Trumpai tariant, mėginau panaudoti visą savo turimą vizualiųjų menų patirtį. Galbūt dėl to čia ir atsiradau.

Nenorėčiau plačiai vystyti scenografo veiklos. Tiesiog kartais norisi prisijungti prie tam tikrų teatrinių eksperimentų, kurie sudomina savo idėja ar statoma pjese. Kam kurti scenografiją, jeigu iš karto matai, jog nepavyks pastatyti įdomaus spektaklio? Man tai būtų kažkokia prabanga. Negalėčiau kurti scenografijos nuolatos, spektakliui po spektaklio. Turi būti intriga, kurios vedamas aš tai darau. O sukūrus vieną scenografiją aš dar ilgai nenoriu kurti teatrui. Tai iš tiesų nuvargina.

Instaliacijas kūrusiam menininkui užsidarymas ankštame biuro kabinete statant „Dugne“ turbūt nebuvo toks netikėtas ir trikdantis, koks galėtų būti tradiciniame teatre kuriančiam dailininkui? Netrikdė tai, kad nėra tradicinės scenos-dėžutės, nėra ribos tarp aktorių ir žiūrovų, nėra kulisų? Jums tai greičiausiai buvo gana natūralu?

Tai man buvo natūralu. Tiek „Dugne“, tiek „Mirandos“ scenografiją kūriau taip, jog netgi nesant aktoriams ji galėtų gyvuoti kaip instaliacija. Tie objektai gali kalbėti atskirai, jų nereikia atgaivinti.

„Dugne“ atveju erdvė buvo visiškai neapibrėžta: kur keliaus spektaklis, kokios ten bus erdvės, kur visa tai reikės išstatyti? Teko keletą kartų dalyvauti gastrolėse ir matyti, jog kiekvieną kartą scenografija transformuodavosi vis kitaip. Pati erdvė padiktuodavo sąlygas.

„Mirandą“ kūrėme kaip salą. Kur ją bepadėtum, ten ji ir stovės. Jai nebereikia komunikuoti su likusia erdve. Tiesiog toks penkiaaukščio butas plausto pavidale.

Ar „Paskutinė Krepo juosta“ neatrodo nepastatoma, neinterpretuotina pjesė? Juk ten viskas taip netgi pernelyg konkrečiai sudėliota, su hipertiksliom dramaturgo nuorodomis. Atrodo, arba reikia griauti visą pjesės logiką ir  jos nepaisyti, arba aklai ja sekti ir tiesiog dar kartą tai atkartoti scenoje.

Įmanomi įvairūs variantai, nepaisant to, jog pačioje pjesėje tarsi ir nupasakota kaip ir kas turi būti scenoje. Manau, jog galima interpretuoti, tačiau čia jau paties režisieriaus pozicija – kiek jis nori išlaikyti tą Becketto apibrėžtą liniją, kaip tiksliai laikytis jo nurodymų ir kiek mėginti juos išjudinti. Manau, jog yra daug galimų kelių. O kaip visa tai atrodys, paaiškės tik per pačią premjerą.

Krepas – tai nieko neturintis, minimalistinėje tamsioje tuštumoje sėdintis vyras ar per visą savo nugyventą amžių sukauptomis gyvenimo šiukšlėmis užsivertęs vegetuojantis persona?

Diskutuodami priėjome išvadą, jog svarbu du dalykai – pats tekstas kaip garsas ir tamsa. Buvimas kažkur tarp būties ir nebūties.

Aišku, galima judėti ir link kažko buitiškesnio. Nemanau, kad tai būtų klaidinga. Vėlgi, premjera įvyks tame ofise, tai nėra klasikinė scena. Turi įvykti kažkas tokio, dėka ko vėliau galėtum būti laisvas nuo tos erdvės.

Gal reikėtų nudažyti sienas pilkai ar juodai? Kai kūrėme „Dugne“, pirmiausia pasiūliau nulupti nuo grindų tą šlykštų linoleumą, dėl kurio ten nebuvo galima būti. Vieną vakarą ėmėm ir suvyniojom jį. Dabar vaikštant bent jauti kažkokį paviršių. Tapo įmanoma įeiti į tą erdvę. Tai irgi buvo vienas iš „Dugno“ scenografijos kūrimo etapų – paimti ir išlupti tą linoleumą, atidengiant po juo išlietą betoną.

„Miranda“ vėlgi buvo konstruojama tame ofise. Skaičiavome kiekvieną centimetrą, kad tik dekoracijos tilptų. Iki lubų likdavo vos keli centimetrai. Reikėjo sukurti taip, kad tilptų šioje erdvėje, tačiau tuo pačiu nebūtų per maža kitoms scenoms. Spaudžia smegenis, kuomet esi tame mažame kambaryje ir būdamas jame turi sukurti tai, kas tiktų ir didelei erdvei.

Jums kaip scenografui svarbi pati pjesė, esate smulkmeniškas jai? Ar tiesiog imate tik idėją kaip branduolį ir lipdote savo viziją?

Teatras – tai ne vieno žmogaus darbas. Kartais galima visiškai nesekant repeticijų sukurti scenografiją ir atiduoti ją aktoriams bei režisieriui apgyvendinti. Būtent šiuo atveju turi būti sintezė. Režisierius turi galvoti kaip scenografas, scenografas – kaip režisierius, o aktoriai dar tvirčiau sujungti šias dvi pozicijas. Manau, jog dėmesys pjesei priklauso tiek nuo pačios pjesės, tiek nuo susirinkusios komandos.

Nesakau, kad gali būti tik taip. Gali būti režisieriaus diktatas. Gali būti aktoriaus diktatas. Kaip ir sakiau, teatre esu svečias. Galbūt ir norėčiau juo likti. Man labiau patinka būti žiūrovu. Tiesiog pažiūrėti gerą spektaklį, o ne išgyventi visas dramas toje aikštelėje. Bet kartais galima ir tai išgyventi.

Užsiminėte apie režisieriaus diktatą. Oskaras Jums kaip scenografui palieka daug laisvo oro kvėpuoti?

Vyksta dialogas. Aš noriu žinoti kokią viziją jis turi. Papasakoju jam savo viziją. Taip ir lipdosi. Kitokio varianto nematau. Kiek kitokia situacija kuriant savo instaliacijas ar projektus – tuomet esu visiškai laisvas.

Pamenu, ėjau gatve Romoje ir pamačiau „Paskutinės Krepo juostos“ plakatą. Jame – senas žmogus, apsikabinęs juostinį magnetofoną. Iš dalies, man tas magnetofonas nepatinka. Tai tarsi detalė, kurios negalima eliminuoti. Jos atsisakius, lyg ir sulaužoma Becketto tradicija, nepaisoma savotiškos jo paties parašytos instrukcijos. Turime idėją atsisakyti magnetofono, tačiau dar nežinau kaip bus iš tiesų.

Tuomet reikia turėti kažkokią drąsią ir užtikrintą alternatyvą, kuo pakeisti tą magnetofoną.

Garsas yra garsas, jis gali sklisti iš bet kur.

Kalbino Aurimas Minsevičius, 7 meno dienos, 2013 m. gegužės 24 d.