Su Hamleto vaidmeniu atsisveikinantis Darius Meškauskas: „Man tai siejasi su gyvenimo lūžiu“

„Man „Hamletas“ siejasi su gyvenimo lūžiu. Kai esi trisdešimties ar keturiasdešimties, ateina toks amžiaus tarpsnis, kai įvyksta reali akistata su savimi, kai tampi subrendęs, nebekaupi informacijos, o imi su kitais dalintis savo pasaulio vizija, modeliu. Galima kalbėti apie savęs suvokimą“, – Hamleto vaidmens gimimą prisimena Darius Meškauskas. Dabar, praėjus penkiolikai metų, aktorius ir jo kolegos atsisveikina su „Hamletu“. Paskutinės galimybės pamatyti šį Oskaro Koršunovo spektaklį – vasario 14 d. Marijampolėje ir kovo 3 d. Vilniuje.

Kas Jums yra Hamletas? Koks Jūsų kelias iki šio vaidmens?

Esu vaidinęs jau daugiau nei šešiasdešimtyje spektaklių, bet „Hamletas“ yra ryški riba: prieš sukurdamas šį vaidmenį scenoje jaučiausi vienaip, o kai sukūriau – kitaip. Kitoks egzistavimas scenoje, kitokios vertybės, filosofiniai dėsniai. „Hamletas“, kaip ir „Žuvėdra“ ar „Dugne“ (kiti du Oskaro Koršunovo režisuoti spektakliai – K.P.) vertingas tuo, kad tiek Oskaras, tiek mes, aktoriai, ieškojome būdų scenoje bendrauti kitaip – ieškojome kito lygmens organikos, kitokio atvirumo prieš save, partnerį ir žiūrovą. Maksimalios sąžinės – tiek profesijos, tiek žiūrovo, tiek savęs kaip asmens atžvilgiu.

Manau, kad mes, kurdami laboratorijoje, naujai atradome Stanislavskio sistemą. Įgyvendinome ją realiai, ne „popieriuje“. Ta sistema, kaip teigiama, buvo dėstoma konservatorijoje. Mūsų spektakliams tai buvo atspirties taškas.

Patį Hamleto vaidmenį giliau suvokiau po ilgų gastrolių. Pirmosios Hamleto gastrolės – tai penkiolika spektaklių Prancūzijoje. Staiga kilo mintis, kad nereikia vaidinti herojaus ar didvyrio, nereikia eksponuoti savo personažo, reikia būti kituose – būti veidrodžiu (taip parašyta ir pjesėje). Visi kiti personažai pas tave ateina, daro tau įtaką, kelia kliūtis, į kurias tu reaguoji, vertini ir eini pirmyn. Tarsi galioja ušu principas – natūralus kaip upės tekėjimas.

Ar Hamletas, kurį jums teko suvaidinti, skyrėsi nuo to Hamleto, kurį įsivaizdavote iki tol?

Iki tol nelabai domėjausi šia pjese, nelabai ją ir mėgau, nesvajojau joje vaidinti. Bet, kaip sako „Žuvėdros“ Sorinas, „taip atsitiko“. Atsimenu, dar prieš pradedant repetuoti visiems kartu mes su Oskaru praleidome daug laiko Druskininkuose, dviese analizavome tą pjesę norėdami pasiruošti susitikimui su kitais aktoriais. Užmojai buvo platūs: pasinaudojus mūsų analize būtų buvę galima pastatyti penkis „Hamletus“. Galima buvo remtis Senuoju Testamentu, daile. Bet viskas išsigrynino iki teatro. Kiekvienai scenai buvo sugalvoti sprendimai, kurie vėliau, be abejo, apvirto aukštyn kojom. Tam labai pasitarnavo laboratorijos principas, visų dalyvavimas, bendraautorystės momentas – be jo nieko naujo, nieko tikro ir neatrasi. Aš esu tuo įsitikinęs. Spektaklių „štampavimas“ iš to, kas atrasta seniau, neveikia. Taip, įvyksta kokybiškas spektaklis, bet nėra atradimų. Atradimą padarai tada, kai pats nustebini save. Nustembi, nes nemanei, kad tavyje TAI egzistuoja. Žinoma, svarbus ir partneris, ir bendravimas su juo. O komanda buvo nuostabi – aukščiausios prabos aktoriai. Laboratorija yra labai svarbi.

Kalbama, kad „Hamletas“, kartu su „Žuvėdra“ ir „Dugne“, pradėjo naują Oskaro Koršunovo kūrybos etapą, kuriame tikslu tapo būtinybė atsigręžti į save patį. Kiek žinau, tai artima ir Jums kaip aktoriui…

Bet kuris meno kūrinys turi būti asmeniškas, kitaip žiūrovas nepajus energijos. Kitaip žiūrovas jo neatpažins.

Žiūrovams kone labiausiai įsiminė pjesės pradžia grimo kambaryje prieš veidrodžius. O ką ši akistata reiškia aktoriui, ir ar tos akistatos poveikis spektaklio kūrimo proceso metu keitėsi?

Tai yra švaraus lapo fenomenas. Žiūrėdamas į veidrodį turi visiškai apsivalyti. Pjesėje klausimą „kas tu esi?“ Horacijus užduoda šmėklai. Taip šmėklos ieškoma savyje. Viskas yra tavyje, bet turi pradėti švarus, „nuo nulio“. Žiūrėdamas į save, būdamas akistatoje su savimi, turi iššaukti tuos demonus, kurie yra tavyje. Ta scena baigiasi tuo, kad mes patys išsigąstame savęs. Ten, grimo kambaryje, ir prasideda aktoriaus transformacija, tapimas kitu. Šis spektaklis yra apie teatrą. Jame yra dvi paralelinės linijos – Hamleto ir teatro.

Kas jums yra senojo „Hamleto“ šmėkla? Aš ją nedrąsiai interpretuočiau kaip žmoguje nuolat atsikartojančią varą, kaip bet kokią regimybę pranokstančią tikrovę, kaip negalėjimą atsikratyti praeities, kuris tampa individo gyvenimą lemiančiu veiksniu, kartu leidžiantį pažvelgti į tai, kas neišvengiamai ateis – į mirtį.

Tavo pasakyme yra esminis žodis – praeitis. Hamleto tėvas gyveno vikingų visuomenėje, rėmėsi vikingų taisyklėmis. Jis atlieka keršto funkciją, iššaukia Hamleto keršto jausmą. Varomąja jėga tampa kerštas. Šmėkla Hamletui įsako su Gertrūda pasielgti taip, kad ji neišlaikytų savo sielvarto, savo kaltės. Kalbama apie dvasines kančias, sieloje atsirandantį pragarą. Pagrindinė šmėklos kančia kyla dėl to, kad jis per anksti išėjo iš šio pasaulio dar neatpirkęs savo nuodėmių, nesuspėjęs susitaikyti su savo gyvenimu, todėl dabar dega pragare. Didžiausia palaima žmogui – palikti šį pasaulį ramybėje, taikoje.

Tuo tarpu Hamletą veikia trauma – jo tėvas nužudytas, motina išteka už dėdės – ir neteisybės jausmas. Jis yra nusivylęs moterimi, kuri turėtų būti jo motina ir mylimoji. Tokioje situacijoje nebelieka prasmės viską tęsti. Iškyla savižudybės klausimas. Visi Hamleto monologai – apie savižudybę. Jis save nuolat ruošiasi ir save įtikinėja, kad nereikia bijoti numirti.

Ką jums reiškia hamletiškas „būti“ ir ką – „nebūti“?

Mūsų spektaklyje yra du „būti ar nebūti“ monologai. Pirmas monologas – analitinis; tai – savižudžio monologas, bet jame kalbama apie kompromisą. „Būti“ reiškia buvimą su visa šia kompanija, kuri mūsų spektaklyje stovi jam už nugaros – su motina, dėde, visu dvaru, melu ir neteisybe. „Būti“ – tai būti kompromise. Jo išvada yra tokia, kad „būti“ reiškia nebijoti nebūti. Būti gali tik tokiu atveju, jei nebijai. Jis sako: „kam reikia bijoti to, ko mes nežinom“? Kodėl mes turime bijoti išeiti iš šio pasaulio, jei nežinome, kas mūsų ten laukia?

Pakalbėkime apie „Pelėkautus“. Kiek mes galime kontroliuoti, režisuoti tikrovę aplink mus? Ir kokia yra teatro paskirtis, kai kasdien prieš mus tarsi ta milžiniška pelė į sceną įsiveržia bet kokį vaizduotės judesį pranokstanti tikrovė?

Manau, kad visa tai susiję su virtualiuoju pasauliu. Mes gyvename virtualiame pasaulyje, o ne realiame. Gyvename santykių su pasauliu ir savimi komplekse, o mūsų santykis yra virtualus. Kai mes mąstome apie tai, kas mums skanu, ko mes norime, kas mums patinka, tos mintys materializuojasi ir tampa tikrove, bet viskas prasideda nuo mūsų galvų, minčių, mūsų virtualaus pasaulio.

Tais metais, kai pasirodė mūsų „Hamletas“, įvyko ekonominė krizė. Mūsų aptarti kompromisai – bankų paskolos, nekilnojamo turto burbulai – nuolat kaupėsi, o juk kompromisas visada yra mažas melas. Pasiekus tam tikrą kritinę masę visa tai susprogsta ir virsta realiais materialiais, ekonominiais reiškiniais. Štai tai ir vadinu virtualiu pasauliu. Virtualus pasaulis yra pirminis: tai – mąstymas, kuris materializuojasi tik vėliau.

O spektaklis yra apie tai, ar teatras gali daryti įtaką visuomenei. Aš manau, kad teatras gali daryti įtaką tik tol, kol kelia klausimus, į kuriuos neduoda atsakymo. Atsakyti į juos turi žiūrovas. Analizuodami tam tikrą pjesę mes netgi galime numatyti ateitį. Nes ateitį modeliuoja mintis, nors ji materializuojasi tik vėliau. Senovės anglų kalba žodis „pasaulis“ reiškė tą patį, ką ir „galva“. Vienoje mizanscenoje kalbėdamas apie pasaulį rodau į savo galvą. Pasaulis yra galvoje. Tavo santykiai atsimuša į veidrodį ir grįžta atgal nuolat keisdamiesi, lūždami arba pasitvirtindami.

Traumą teatras diagnozuoja, bet tikrovės kontroliuoti jis negali. Žmogų keičia jo asmeninė valia, pasiryžimas. „Hamletas“ yra pjesė apie individą visuomenėje.

Oskaras Koršunovas dažnai kalba apie teatrą kaip galimybę pranašauti.

Taip, toks mechanizmas čia ir veikia. Lenkų šekspyrologas Janas Klata yra rašęs, kad „Hamletas“ – ne pjesė, o scenarijaus planas, tam tikra matrica. Šioje pjesėje nėra būdvardžių – būdvardžių ji prisipildo tik tada, kai ją panardini į dabartinį laikmetį. O šiaip ši pjesė – tik įvykių grandinė. Todėl „Hamletas“ – amžinas. Jis prisiriša ne prie laikmečio, o prie pačios žmogaus esmės.

Yra visokių pasakojimų apie tai, kad Shakespeare’as kaip realus asmuo neegzistavo, kad jo pjeses parašė kažkoks Marlowe. Man atrodo, kad Shakespeare’as tas pjeses rašė ne vienas. Jis jas rašė tokiu pat laboratoriniu būdu, kaip mes jas repetavome. Vienas žmogus savyje tiek informacijos sutalpinti nebūtų pajėgus. Iki „Hamleto“ sukūrimo jau egzistavo kokios keturios prancūziškos „Hamleto“ versijos. Bet Shakespeare’o kompanija šią pjesę kristalizavo.

Kai prasidėjo įvykiai Maidane, turėjome gastroles Brazilijoje. Staiga Klaudijus pasirodė kaip galbūt gero norėjęs demokratinis vadovas, norėjęs iš viduramžių ištempti savo šalį, sukurti naują valdymo modelį. Bet jo priemonės buvo perimtos iš senojo modelio – reikėjo žudyti. Ir dėl to jis buvo nubaustas, nes Dievas pasakė: „Nežudyk!“

Kai imame tikėti netikrais dievais, viską sugriauname.

Apie „Hamleto“ aktorius buvo kalbama ne tik taip, kad tai – ne tik subrendęs ir profesionalus ansamblis, bet ir taip, kad jie atstovauja kartai, kurie pradėjo senti dar nesubrendusi. Ar pats manote, kad „Hamletas“ tampa tam tikra jūsų aktorių kartos vizitine kortele?

Man, o galbūt ir kitiems, „Hamletas“ siejasi su gyvenimo lūžiu. Kai esi trisdešimties ar keturiasdešimties, ateina toks amžiaus tarpsnis, kai įvyksta reali akistata su savimi, kai tampi subrendęs, nebekaupi informacijos, o imi su kitais dalintis savo pasaulio vizija, modeliu. Galima kalbėti apie savęs suvokimą. Toks buvo mūsų amžiaus tarpsnis. Gal kalti hormonai? (juokiasi.) Viskas vėl prasideda nuo švaraus lapo, nulinės temperatūros, kai vanduo nei tirpsta, nei šąla. Nuo jos atsispiri ir pradedi kurti. Tokioje naujoje pradžioje atsiduria „Hamletas“, kunigaikštis Myškinas, Jėzus Kristus, Žana d’Ark. Reikalingas akistatos su savimi momentas, kai turi spręsti – būti ar nebūti.

Su „Hamletu“ apvažiavote daugybę pasaulio šalių. Ar teko pajusti daug skirtumų tarp jus stebėjusių auditorijų? Kur gavote daugiausiai aplodismentų? Papasakokite apie kokį nors įsimintiną nutikimą gastrolėse.

Mūsų spektaklio matrica buvo tokia universali, kad ji buvo atpažįstama visose kultūrose. Kinijoje žiūrovai viską suprato ir reagavo tose pačiose vietose, kaip ir kitur. Neseniai dirbau su keliais lenkų režisieriais. Jie tą spektaklį prisiminė po gastrolių festivalyje Vroclave. Tiesa, jie neatpažino manęs (juokiasi.) Bet jų galvose tas spektaklis išliko gyvas. Vienas iš teatro fenomenų yra tai, kad jis taip įsirėžia į žmonių emocinę atmintį, kad juose gyvena. Tai ir yra teatro žavesys – mes bendraujame oro, minčių, virtualaus pasaulio pagalba. Mes gyvi tų žmonių prisiminimuose. Man irgi yra pasitaikę pamatyti kokius tris įsimintinus spektaklius. Iš Oskaro spektaklių minėčiau „Oidipą karalių“, kuris nebuvo itin lankomas žiūrovų. O vėliau, skurdo laikais, mes nukeliavome į tą kambarį – studiją Ašmenos gatvėje ir, pasinaudoję minimaliomis priemonėmis, sukūrėme spektaklį žiūrovų galvose. Taip atsirado esminis suvokimas apie tai, kas yra teatras.

Į atmintį įsirėžė „Hamletas“ Romoje, Teatro di Argentina teatre su tais visais auksiniais balkonais, freskomis virš galvos, kai į sceną atlėkė (italų aktorius – K.P.) Roberto Benigni ir ėmė šaukti „troppo bello“. O juk tuomet Italija buvo „Nekrošiaus zona“, visi jie buvo susižavėję Eimunto Nekrošiaus teatrine kalba. O tada jie pamatė visai kitokį spektaklį, kuris juos irgi paveikė. Po tų gastrolių aš pagalvojau, kad nieko nebebijau. Įtampa prieš žiūrovus labai sumažėjo. Ko čia bijoti, jei mes „įveikėme“ tą dviejų tūkstančių metų amžiaus miestą? O vaidinti visada reikia elitiniam žiūrovui – pasodinti į žiūrovo kėdę patį Shakespeare’ą ir vaidinti jam. Tuomet visi scenoje atras sau atspindį. Bet visada reikia gerbti ir mylėti rinktinį žiūrovą.

Kalbino Kasparas Pocius