Antonas Čechovas

ŽUVĖDRA

Oskaras Koršunovas
Spektaklio trukmė: 2 val. 50 min.
Antonas Čechovas

ŽUVĖDRA

Oskaras Koršunovas
Spektaklio trukmė: 2 val. 50 min.

„Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais. Ryžtis aktoriams vaidinti Čechovą – tai tarsi gydytojams duoti Hipokrato priesaiką, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė. Deja, dažnai jo pjesėse esanti aistra, meilė, pavydas, neapykanta buvo vyniojami į intelektualius nutylėjimus ir minorinės elegijos rūką, pokalbius prie arbatos, kuomet gyvenimas praeina pro šalį. Bet visa tai – akademinė, o išties politinė cenzūra. Iš tiesų Čechovo pjesėse gyvenimas nepraeina pro šalį – jis atsiveria personažams bei žiūrovams visa savo meilės jėga ir egzistenciniu siaubu“, – mintimis apie statomą pjesę dalinasi režisierius Oskaras Koršunovas, kartu su aktoriais mėginantis atrasti pačią Čechovo pjesės šerdį, dažnai paslepiamą po puošniais kostiumais, ištaiginga scenografija ar pakiliomis intonacijomis.

Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ gimsta laboratorinėje erdvėje – OKT Studijoje, kurioje jau gimė režisieriaus spektakliai „Dugne“, „Paskutinė Krepo juosta“, pirmuosius žingsnius žengė „Hamletas“, „Miranda“: atviroje ir kartu intymioje, nepadailintoje, tikroje. Režisierius įžvelgia itin artimą ryšį tarp vis dar kūrybiniame procese esančios „Žuvėdros“ bei jau pastatytų „Hamleto“ ir „Dugne“.

„Tai yra labai gera pjesė eksperimentuoti. Nuo pat pradžių ji buvo pasmerkta paieškoms. „Žuvėdroje“ tęsiame temas, kurios yra „Hamlete“, „Dugne“: šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis aktorius, šiuolaikinis žiūrovas. „Žuvėdra“ – tai tarsi trečioji triptiko dalis. Visas šias dalis jungia ypatingas dėmesys aktoriams. „Hamlete“ apskritai atsisakome tradicinės teatrinės erdvės – čia nebelieka skirties tarp scenos ir užkulisių, o aktoriai žiūrovų akivaizdoje sėda prie grimo staliukų, grimuojasi ir čia pat kuria vaidmenis. „Dugne“ aktoriai ir žiūrovai sėdasi už vieno stalo, taip visiškai panaikinant rubikoną tarp žiūrovų ir aktorių. „Žuvėdroje“ šis procesas vystomas dar radikaliau, tarsi siekiant įspūdžio, jog istorija vyksta kartu su žiūrovu. Toks interaktyvumas nėra savitikslis – jau prieš penkiolika metų mūsų teatras suformulavo vieną pagrindinių savo motto klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu. Todėl norime, jog spektaklio kūrime dalyvautų ir pats žiūrovas.“, – teigia Oskaras Koršunovas.

Vienas pirmųjų „Žuvėdrą“ statė Konstantinas Stanislavskis, o pagrindinį Trepliovo, jaunuolio, ieškančio naujų teatro formų, vaidmenį sukūrė vėliau tikru teatro reformatoriumi tapęs Vsevoldas Mejerholdas. Šis pastatymas tapo ne tik lemiamu Maskvos dailės teatrui, bet ir visiškai naujos teatrinės epochos atskaitos tašku.

Pasak Oskaro Koršunovo, „Žuvėdros“ pasirinkimas ne atsitiktinis ir jų teatre: „Tai mūsų teatrui labai reikšmingas pastatymas, sintezuojantis visa tai, link ko ėjome pastaruosius penkiolika gyvavimo metų. Paprastai „Žuvėdra“ yra statoma kokiai nors reikšmingai datai paminėti. Mes ją statome teatro gyvavimo penkioliktajam jubiliejui pažymėti – kaip naujos pradžios ir naujos pabaigos simbolį. Čechovas „Žuvėdroje“ kalba apie novacijas teatre, o būtent to mes ir siekėme visus penkiolika metų. Taigi, mums „Žuvėdra“ irgi yra tam tikras manifestas.“

Trepliovo ištarta frazė „Reikia naujų formų“ bei Arkadinos atsakas „Čia kažkas dekadentiška“ yra daugiau nei artimi Oskaro Koršunovo teatrui. Būtent pirmieji spektakliai „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „P.S. Byla OK“, „Roberto Zucco“, „Ugnies veidas“, taip pat vėlesni pastatymai treplioviškai rėkte rėkė reikia naujų formų, o dalis visuomenės buvo kategoriškai griežta bei vienokia ar kitokia išraiškos forma leido suprasti, jog jų nuomone Oskaro Koršunovo teatro spektakliai yra kažkas dekadentiška.

„Pasirašau po kiekvienu Trepliovo žodžiu apie teatrą. Reikia į spektaklį pažiūrėti iš jo pozicijos. Bet visgi, kad ir kokia yra svarbi teatro tema, Čechovas visų pirma kalba apie gyvenimą“, – vienoje „Žuvėdros“ repeticijų aktoriams sakė Oskaras Koršunovas.

Scenografija
Oskaras Koršunovas

Kostiumų dailininkas
Dovilė Gudačiauskaitė

Muzika
Gintaras Sodeika

Šviesų dailininkas, apšvietimo instaliacijos autorius
Eugenijus Sabaliauskas

Videoprojekcijų autorė
Aurelija Maknytė

Vaidina
Trepliovas - Martynas Nedzinskas
Irina Arkadina - Nelė Savičenko
Sorinas - Darius Meškauskas
Nina - Gelminė Glemžaitė, Agnieška Ravdo
Šamrajevas - Vytautas Anužis, Kirilas Glušajevas
Polina - Airida Gintautaitė
Maša - Rasa Samuolytė
Trigorinas - Darius Gumauskas
Dornas - Dainius Gavenonis
Medvedenka - Kirilas Glušajevas, Giedrius Savickas

Premjera
2014 February 22

Recenzijos
Véronique Hotte / hottellotheatre
Ton That Thanh Van / La Galerie Du Spectacle
Agnès Santi / Journal La Terrasse N° 254
Jean-Pierre Léonardini / L’Humanité
Didier Méreuze / La Croix
Karolina Matuszewska / Teatr, Literatūra ir menas
David Abril / Apunts de Temporada, Literatūra ir menas
Marcos Ordonez / Pais, Literatūra ir menas
Cesar Lopez Rosell / Periodico, Literatūra ir menas
Joan-Anton Benach / Avanguardia, Literatūra ir menas
Jelena Aldaševa, Natalja Zotova / Teatr, Literatūra ir menas
Liubov Lebedina / Tribuna, Literatūra ir menas
Jevgenij Avramenko / Peterburgskij teatralnij žurnal, Literatūra ir menas
Marina Raikina / Moskovskij komsomolec, Literatūra ir menas
Irina Alpatova / Teatral, Literatūra ir menas
Jelena Malčevskaja / Minskij kurier, Literatūra ir menas
Olga Astrovskaja / blog'as „Dveri“, Literatūra ir menas
Cesar Berlo / Menų faktūra
Javier Vallejo / El Pais, Menų faktūra
Alberto Ojeda / El Cultural, 7 meno dienos, Menų faktūra
Daiva Šabasevičienė / Lietuvos teatro metraštis
Valdas Vasiliauskas / Delfi.lt
Rasa Vasinauskaitė / 7 meno dienos
Goda Dapšytė / Menų faktūra
Rūta Oginskaitė / Lietuvos rytas
Konstantino Borkovskio tinklaraštis