Spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius:

„Kaip rašė Albertas Camus: „ Kafkos pasaulis iš tikro nenusakomas pasaulis, kur žmogus leidžia sau kankinamą prabangą meškerioti vonioje, žinodamas, jog nieko neištrauks.“ Kafka tiki gyvenimu, suvokdamas, kad jis iš esmės beprasmis. Jis eina dėl to, nes reikia eiti. Rašo dėl to, nes negali nerašyti. Jam kūryba tai tarsi priebėga iš gyvenimo absurdo, priebėga, kuri pati savaime tėra fikcija, dar vienas simuliakras, kaip ta vonia, kurioje niekas nekimba, bet žvejoti būtina, kitaip pražūsi. Būtent menininko santykis į kūrybą man dažnai atskleidžia daug daugiau prasmių, nei pati jo kūryba. Francas Kafka buvo iškėlęs tokią aukštą kartelę savo kūrybai, kad jis savo gyvenimo pabaigoje norėjo beveik visus savo raštus sudeginti. Šis noras visiškai prieštarauja dabartinėje visuomenėje mums skiepijamo konkurencingumo, išskirtinumo, sėkmingumo, vartotojiškumo jausmui. Jo kūryba – tai ne romanai, ne apsakymai, ne novelės, ne kūriniai pripažinti visame pasaulyje, jo kūryba, mano nuomone, tai milžiniškas monologas žmogaus, suvokusio tokių struktūrų kaip visuomenė, valstybė, šeima, absurdą.

Kūriniuose, kuriuos pasirinkau inscenizacijai: Nuosprendis, Metamorfozė ir Laiškas tėvui, itin aštriai nagrinėjami tėvo ir sūnaus santykiai. Į paviršių iškeliamas amžino kautynių lauko, kurį mes vadiname šeima, absurdas. Pats Francas Kafka parašė ilgą laišką savo tėvui, bet jo išsiųsti taip ir nepajėgė, vėliau jis išspausdintas kaip atskiras kūrinys. Jis niekada neištrūko iš tėvo nelaisvės, bet tai jo kūrybai suteikė tam tikrą vaizduotės variklį, tam tikrą jėgą bei vidinį konfliktą, be kurio nebūtų parašyti dar iki dabar aktualūs jo tekstai. Aš pasirinkau būtent šiuos kūrinius siekdamas suprasti tai, kas yra pats sudėtingiausias ir pažeidžiamiausias dalykas pasaulyje: šeima.

Man įdomu, kiek mes galime būti vienas kitam ramsčiais, kiek mes pajėgiame išbūti su savo artimu nepatogiai, be išlygų ir be kompromisų, nieko iš jo nesitikint, nereikalaujant ir neieškant patogių santykių. Kada meilė artimui tampa našta, kada būtinybe, kada tiesiog reikiamybe, kada ji tave gali išlaisvinti tobulėjimo link kaip žmogų, o kada ji išauga į dusinančią neapykantą. Šiandienos žmogus – tai malonumo, komforto ir patogumo žmogus. Gal būt niekada jis kitoks ir nebuvo, tai amžinos prigimtinės žmogaus siekiamybės, tačiau, manau, svarbu tai, kiek mes šitoje malonumo sistemoje sugebame tapti žmonėmis atsakingais už savo veiksmus, atsakingais ne tik už save, bet ir už kitus, kiek mes sugebame išgirsti tai kas arčiausia – save patį ir kitą, savo artimą, nesvarbu koks jis bebūtų, bet išgirsti jį, gal net apkabinti, netgi jei jis būtų tapęs „baisingu vabalu“.

Tai spektaklis paremtas aktorių atvirumu, stengiantis atsisakyti visko, kas trukdo jam atsiskleisti.“

Žiūrėti nuotraukų galeriją

Kostiumų dailininkas
Gintarė Salemonaitė

Muzika
Elena Šataitė

Vaidina
GREGORAS ZAMZA Paulius Ignatavičius, Josif Baliukevič

TĖVAS Eugenijus Ignatavičius

GRĖTĖ Eglė Lekstutytė

PROKURISTĖ Indrė Patkauskaitė


Premjera
2012 October 11

Recenzijos
Ridas Viskauskas
Milda Brukštutė