Pagrindinė pjesės herojė – paauglė Jelizaveta Bam. Šioje trumpoje pavardėje – garsus būgno smūgis ir niūri likimo kova. Nuo pjesės pradžios iki pabaigos mergaitę persekioja dvi tamsios asmenybės. Jos kaltina Bam žmogžudyste, kurios ji nepadarė. Blogas sapnas! Mergaitė bando atsipeikėti, pabėgti, atsikalbėti, pralinksminti persekiotojus. Kartais pavyksta. Ir tuomet įtemptą kažko baisaus laukimą atskiedžia klouno pokštas. Persekiotojai priima Jelizavetos kvietimą pažaisti. Kaltinamoji-auka ir kaltintojai entuziastingai žaidžia kažkokias sugedusio telefono ir kačių–pelių imitacijas. Bet įdomybės įdomybėmis, o persekiotojų tikslas nesikeičia. Pjesės pabaigoje jie išsiveda Bam.

Pjesėje ryškios dvi jėgos. Viena siekia perteikti siužetą ir papasakoti jį iki galo. Antra siekia nutraukti dramaturginę siužetinę liniją. Ji virsta cirku, balaganu, juokais, savarankiškomis teatrinėmis scenomis. Pirma tęsia nerimo temą. Antra – šventiška, sprogstamoji. Abi šios jėgos kovoja tarpusavyje. Bet galų gale, nežiūrint į niūrią pradžią ir finalą, atmintyje vis dėlto išlieka ekscentriškas žaidimas. Pjesėje didžiausias vaidmuo tenka pagrindiniam personažui – nuoširdžiai, neramiai, žaviai, jautriai Jelizavetai Bam.

Daniilas Charmsas (tikr. Daniil Juvačiov, 1905–1942) – rusų absurdo literatūros klasikas. Daniilas Juvačiovas dar mokykloje susigalvojo pseudonimą Charmsas (daugybė jo formų – Charms, Chorms, Čarms, Chaarms, Šardam, Charms-Dandan ir pan. – sutinkamos rašytojo kūriniuose). Jis manė, kad vienodumas prišaukia nelaimę, todėl kūrė vis naujus slapyvardžius.

Daniilo tėvas Ivanas Juvačiovas pažinojo Antoną Čechovą, Levą Tolstojų; jis buvo revoliucionierius liaudininkas, už šią veiklą nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista ištrėmimu į Sachaliną. Čia jis pradėjo rašyti religinio turinio knygas. Daniilas gimė tėvui jau grįžus į Peterburgą. Kaip rašytojas, Charmsas susiformavo trečiajame dešimtmetyje, su bendraminčiais suformavęs grupę „OBERIU“ („Objedinenije realnogo iskusstva“ – „Realiojo meno susivienijimas“; literatūroje grupės nariai dažniausiai vadinami oberiutais). Svarbiausias grupės renginys – vakaras „Trys kairės valandos“, vykęs 1928 m. sausio 24 d. Jame oberiutai skaitė savo kūrybą, buvo pastatyta Charmso pjesė „Jelizaveta Bam“. Oberiutai teigė: „Mes – naujos pasaulėjautos ir naujo meno poetai. Savo kūryboje mes išplečiame ir pagiliname daikto ir žodžio reikšmę, bet jokiu būdu nesunaikiname jo. Konkretus daiktas, išvalytas nuo literatūrinių ir buitinių teršalų, tampa meno nuosavybe. Poezijoje šis žodinių reikšmių susidūrimas išreiškia tą daiktą mechaniniu tikslumu.“ Šios grupės renginiai vykdavo neįprastai – pavyzdžiui, vienąsyk Charmsas skaitė savo eilėraščius sėdėdamas ant spintos.

Charmso eilėraščiai tik dukart buvo spausdinti Rusijos poetų sąjungos rinkiniuose. Apie keturiasdešimt Charmso kūrinių buvo paruošta spaudai, tačiau suprasdamas savo pastangų beviltiškumą po 1928 m. jis nedarė nieko, kad jo kūriniai suaugusiems būtų išspausdinti, netgi slėpė nuo draugų tai, kad rašo (nors rašė kasdien).

Apie Charmsą ir jo kūrybą pasaulis tylėjo iki pat XX a. septintojo dešimtmečio. Tik 1962 m. Rusijoje pasirodė jo vaikiškų eilėraštukų rinktinė „Žaidimas“. Paskui 20 metų jam bandyta prikabinti linksmo keistuolio dėdulės, retkarčiais ateinančio pradžiuginti vaikų darželio auklėtinių, etiketę. „Suaugėlis“ Charmsas buvo girdėtas tik saujelei andergraundinio jaunimo, varčiusio savilaidos būdu išleistus „Nutikimus“ ir sutrumpintą „Jelizavetą Bam“. 1978 m. nedidelėje Vokietijos leidykloje išspausdintas pirmasis Charmso prozos rinkinys „suaugusiesiems“. O tikrasis lūžis įvyko „perestroikos“ metais, kai jo kūrinius ėmė spausdinti humoristiniai žurnalai, kurdami anekdotų pasakotojo įvaizdį. Tik XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje imta kalbėti apie „absurdo literatūros genijų“, „europinės absurdo literatūros pradininką“, aplenkusį tokius pripažintus rašytojus kaip Ionesco ir Beckettas. Nuosmukis, išsiderinęs pasaulis, nusistovėjusios tvarkos griūtis, žmogiškųjų ryšių irimas – šiuos reiškinius oberiutai jautė kur kas aštriau nei kiti, ir matė jų tragiškas pasekmes žmogui. Taip visi gyvenimo košmarai ir nesąmonės virto ne tik absurdiško vyksmo fonu, bet tam tikra prasme ir jo priežastimi. Charmso kūrybai įtaką darė Gogolis (kaip jis pats sakė), taip pat Dostojevskis.

Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru.

Scenografija
Oskaras Koršunovas

Kostiumų dailininkas
Lauryna Liepaitė

Muzika
Gintaras Sodeika

Choreografė
Vesta Grabštaitė

Vaidina
JELIZAVETA BAM - Greta Petrovskytė
PIOTRAS NIKOLAJEVIČIUS - Martynas Nedzinskas
IVANAS IVANOVIČIUS - Marius Repšys
TARAKONAS, IVANAS IVANOVIČIUS - Eimantas Pakalka
MOTINA - Vitalija Mockevičiūtė
TĖVAS - Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius
PINOKIS - Vesta Grabštaitė
ELGETA - Arūnas Sakalauskas
CHORISTAI - Artiom Rybakov, Martynas Ališauskas, Jonas Braškys, Kęstutis Cicėnas, Ignas Gužauskas, Laurynas Jurgelis, Lukas Malinauskas, Gediminas Rimeika, Karolis Vilkas, Oskar Vygonovski, Gailė Butvilaitė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Taura Kvietinskaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Inga Šepetkaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Paulina Taujanskaitė, Augustė Pociūtė, Viktorija Žukauskaitė

Premjera
2015 January 25