Rumunų kritikai apie Oskaro Koršunovo „Otelą“: tai tobulai derantis aktorių ansamblis

Neišsenkama energija ir autentiškas sceninis vyksmas, jaudinančių vaizdų ir šauksmų pasaulis, verčiantis mus įsitempti, genialiai surežisuotos scenos, puikūs akrobatai – taip apie Oskaro Koršunovo „Otelą“ po pasirodymo tarptautiniame Krajovos Shakespeare’o festivalyje atsiliepė rumunų kritikai. Spalio 18 d. šis spektaklis bus rodomas Vilniuje, spalio 26 d. Alytuje. Artėjant „Otelo“ aktorių akistatoms su Lietuvos publika pristatome dviejų rumunų kritikų atsiliepimus.

Pirmoji – tai Daria Ancuța, savo recenziją pavadinusi „Otelas, Koršunovas, mūsų aplinkos ritės“:

„Otelo“ pasaulis – medinių ričių pasaulis. Staiga pakliūvame į Koršunovo sukurtą visatą, kurioje mūsų ausų būgnelius virpina džokeriškas juokas. Tik šį kartą teatro tamsa mūsų neapsaugo ir neapglėbia. Per pirmąsias trisdešimt vaidinimo sekundžių režisierius mums įteikia vieną iš viso spektaklio įminimo raktų – mes priklausomi nuo kaukių, kurias dėvime. O jei kažkas įsiveržia į mūsų gyvenimą ir drįsta jas nuplėšti nuo veido, mums belieka viena – mirti.

Bet svarbiausia: Otelas yra jau ne jis (kaip Šekspyro tragedijoje), o ji. Pagrindinės herojės vaidmenį atlieka Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė. Iš pagrindų pasikeitus Otelui, žiūrovai tikisi, kad iš esmės pasikeis ir jo santykiai su kitais veikėjais, ypač su Jagu ir Dezdemona. Bet atrodo, kad režisieriui rūpi ne tiek psichologinės ir socialinės Otelo virsmo moterimi potekstės, kiek žmonės, neapsisprendę dėl savo lyties ar seksualinės orientacijos. Koršunovas visados ieško ir į sceną išveda Otelą-žmogų, o ne Otelą-moterį ar Otelą-vyrą.

Otelo pasaulis – tai pasaulis, kuriame žodžius pakeičia gyvūnų klyksmai. Žmogiškumą sutrypia gelminis įsiūtis. Aktorių plaučiai kaip orą vis išstumia riksmus ir šauksmus. Veikėjai springsta nuo įkvepiančių citatų. Spektaklyje apstu nuorodų į popkultūrą – užuominų į Vakarų pasaulio žvaigždes (Michaelą Jacksoną, Bruce’ą Lee, Quentiną Tarantino, Eminemą), žargono intarpų, kaip virusas pasklidusio epizodo su Willu Smithu ir Chriso Rocko per „Oskarų” teikimo ceremoniją“ atkūrimo ir muzikinių motyvų, kuriuos įteigė Eurovizijos konkurse nuskambėjusi Rumunijos atstovo daina. Visa tai yra inkarai, kuriais Koršunovas įkabina savo režisūrą į margą ir vargiai apibrėžiamą dabartį. Tačiau tikrąją spektaklio sėkmę lemia Vestos Grabštaitės choreografiškai apipavidalinti, groteskiškų garsų ir staigių judesių persmelkti paveikslai-interliudai, kada vienu metu scenoje mes galime išvysti visus aktorius. Tampame sužlugusių metamorfozių liudininkais ir suprantame, kad smurtas yra pagrindinė visatos ašis.

„Otelo” pasaulis – pasaulis, kuriame, kad ir kaip stengtųsi, žmonės gali judėti tik ratu. Medinės kabelių ritės rieda nuo vieno scenos krašto prie kito, tarsi aktorių žingsniais varomas amžinasis variklis. Puikūs akrobatai, trupės nariai atlieka savo vaidmenis 3 valandas ir 40 minučių išsilaikydami ant, regis, nestabilių ir nesuvaldomų medinių ričių. Koršunovo sumeistrautas pasaulis – pasaulis, kuriame aktorių svorio centras nepaliaujamai kinta. Lyg pagal išankstinį nustatymą veikėjų svorio centras negali išlikti toks pats. Jie aršiai susiduria tarpusavyje. Naikina vienas kitą.

Pirmasis Otelo pasirodymas pats savaime yra kita režisieriaus sukonstruota metafora – savo fiziniu buvimu valdydamas jam priklausančią ritę, Šekspero veikėjas atrodo sklendžiąs virš chaoso apimto pasaulio. Tačiau rite, ant kurios stovi Otelas, visada manipuliuoja ne kas kitas, o Jagas – veikėjas, nuolat po ranka turintis visą kaukių arsenalą. Jagas įsuka ir kartu už jo laiko Otelo pasaulį, tarytum Atlantas ant pečių nešdamas savo veiksmų pasekmes. Jis duoda pradžią virtinei žmogžudysčių, o nusikaltimų aukos traiškomos it ratai nuo būgnų svorio. Jagas esti šalimais, kai Otelas daro Jago surežisuotą nusikaltimą. Jie drauge nužudo Dezdemoną. Kodėl gi mums taip patinka sužvėrėti?

Otelo pasaulis – pasaulis, kuriame juokas naikina ašaras ir priešingai. Neabejotina, kad visa trupė demonstruoja kone neišsenkamą energiją ir autentišką sceninį vyksmą. Stipriai kūniškas spektaklio matmuo reikalauja aktorių gebėjimo gyventi čia ir dabar, ką taip pat galima pajusti iš jų bendravimo su publika. Nelaiku (per įtaigų monologą) suskambėję mobilieji telefonai suteikia aktoriaus tobulą progą komizmui.

„Otelo” pasaulis – pasaulis, kuriame troškūs dūmai iškreipia realybę. Jaudinančių vaizdų ir šauksmų pasaulis, verčiantis mus įsitempti. Pasaulis, kuriame lakaus feminizmo pavyzdžiai sugyvena su ksenofobijos ir rasizmo pasmerkimais, su toksiško vyriškumo apraiškomis. Pasaulis, kuriame meilė yra plastmasinė nosinaitė, kurią gali nupūsti bet koks vėjo gūsis. Pasaulis, kuriame kaukės nukrenta, o mumyse tūnantys žvėrys išnyra į paviršių.“

Antrasis kritikas – tai Mircea Morariu ir jo straipsnis pavadinimu „Otelo šou“:

Tiek Oskaras Koršunovas, tiek Eugenas Jebeleanu, Bukarešto Nacionalinio teatro „Žuvėdros” režisierius, man siūlo modernias, kaltinančias, itin šiuolaikiškas vizijas. Abudu gerbia didžiųjų klasikų tekstus, bemaž be jokių trumpinimų perkeldami juos į sceną, tačiau įterpdami į juos aliuzijas ir nuorodas į nūdienos realizijas. Abudu demontuoja, dekonstruoja klasikinius tekstus ir ne šiaip, o tiesiog de toutes pièces (iš pagrindų). Abudu sukuria įspūdį, kad su tekstais jie elgiasi šiurkščiai, nors iš tikrųjų jie juos giliai interpretuoja, atsižvelgdami į naują, modernią epistemą ir stilių.

Tiek vienas, tiek kitas režisierius savo spektaklius paverčia samprotavimais apie teatro pasaulį, apie teatro reikšmę nūdienos pasaulyje. Aktoriai ištrūksta iš savo vaidmenų, tiesiogiai bendrauja su žiūrovais, kalbasi su jais (tikra „Otelo“ pažiba yra įvairialypis Rodrigo vaidmens atlikėjas, aktorius-Protėjas, neabejotinai didis šoumenas), netikėtai perimdami įvairias žaidimo formas, į vaidybą įtraukdami ne tik žiūrovus, bet ir dekoracijas. Vilniaus teatro spektaklio scenografija (jos autoriai – Oskaras Koršunovas ir Julija Skuratova) grindžiama riedančiais skirtingų dydžių mediniais volais, man panašiais į siūlų rites, kurie yra skirti ne tik akrobatikai atlikti (bet kaip fiziškai ištreniruota yra mano matyta jauna trupė, tobulai vienas prie vieno derantis aktorių ansamblis, neabejotinai įkūnijantis eksponentišką dabartinių trupių sampratą), bet ir kankinti. Arba nusikalsti.

Senesni ar naujesni Šekspyro pjesės interpretuotojai sutinka, kad Otelo ir Jago vaidmenys yra bemaž lygiai išskirstyti po pjesės tekstą ir veiksmą, pats kūrinys vadinasi „Otelas”, o ir šio vaidmens atlikėja yra išskirtinė aktorė, tačiau, mano nuomone, režisierių labiau domina Jagas. Tik jo poelgių motyvai yra apversti aukštyn kojom. Taip, iš tiesų, kaip savo nuostabiose analitinėse esė apie Šekspyrą rašė režisierius Mihai Măniuțiu, Jagas žino, kad sunaikinęs Dezdemoną, jis sunaikins ir save. Iš pavydo, iš pavyduliavimo, iš neišsipildžiusios meilės. Ne, ne tik Jagas pavydi anksčiau už jį paaukštintam Kasijui, kuris tapo Otelo leitenantu ir netrukus gali pakeisti generolą kaip Kipro valdytojas. Otelas irgi pavydi Kasijui. Bet jis bent yra generolas, užtat Jagui yra amžiams lemta likti jo vėliavnešiu. Genialiai surežisuota yra ta scena, kurioje Jagas repetuoja akimirką, kai Otelas paprašys Dezdemoną paduoti jam nosinaitę, kuri spektaklyje virsta milžiniška juoda plastikine vėliava. Kasijaus rankose mes taip pat matome plastikinę nosinaitę – bet žydrą.

Otelas (spektaklyje – neramus, hiperaktyvus neurotiškas, tarytum savo jaunatvės ir kūno grožio apsėstas vaikinas) slapta, be tėvo sutikimo ir sukeldamas Jago neviltį, veda Dezdemoną. Jago, kuris yra įsimylėjęs generolą. Ilgai trunkantis Otelo ir Jago bučinys man pasirodė išties reikšmingas.

Jagas yra tikras dezinformacijos karalius. Jis puikiai išmano tai ką šiandien vadiname informaciniu karu. Visus aplinkinius supriešina su Otelu, Dezdemona ir Kasijumi. Šie tampa jo nusikaltimų aukomis. Visos manipuliacijos parengia dirvą būsimai žmogžudystei.