Režisierius O. Koršunovas: neįgaliųjų meninė raiška sukrečia daug stipriau

Tuo įsitikinti gyvą galimybę turės ir lietuvaičiai. Į Lietuvą gegužės mėnesio pradžioje atvyksta Kinijos neįgaliųjų meno trupė. Įspūdingu meniniu pasirodymu „My Dream“ negalios paliesti artistai įrodys, kad žmogaus galimybės – tai ne fizinė jėga, o vidinė stiprybė ir tikslo nuoširdumas.

Apie mūsų visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, jų meninius sugebėjimus bei teatrą kalbamės su režisieriumi Oskaru Koršunovu.

Esate minėjęs, kad sukurti garsųjį spektaklį „Miranda“ jus įkvėpė susitikimas su negalios paliesta mergaite Auguste, įvykęs labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ inicijuotos akcijos „neGalios nePaliesti“ metu. Kokie susitikimo metu patirti jausmai ir mintys Jums labiausiai įstrigo, įkvėpė kūrybai?

Šio susitikimo su Auguste aš niekada neužmiršiu. Fotosesijos metu mums reikėjo būti šalia vienas kito. Kai pirmą kartą pamačiau Augustę, atrodė, kad ji buvo savo pasaulyje, vis kažkur žiūrėjo į tolį. Iš pradžių nesupratau, ar ji mato mane. Stengiausi būti atsargus, jos neišgąsdinti. Pradėjau ją kalbinti, visiškai nežinodamas, ar ji mane girdi, ar suvokia. Pradėjau sekti jai pasaką. Staiga ji atsisuko ir pabučiavo mane į skruostą. Minutėlei sutrikau, bet netrukus vėl ėmiau pasakoti. Ji vėl mane pabučiavo.

Tą akimirką suvokiau, kad meilė yra visa apimantis dalykas. Augustės žvilgsnis pasidarė gyvesnis. Tuo metu visi jos veiksmai, tai, kas įvyko, man atrodė kaip tam tikras stebuklas.

Spektaklis, kurį pastačiau įkvėptas šio susitikimo, taip ir vadinasi „Miranda“, o išvertus iš lotynų kalbos – stebuklas. Jį statydamas bandžiau gilintis į tai, kas Šekspyro pjesėje „Audra“ yra ta mergaitė Miranda. Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri užaugo nuošalioje saloje ir gyveno tik su savo tėvu. Ji nematė jokių kitų žmonių, ji gyveno tik tėvo pasakojimais, supančia salos gamta. Tai visiškai uždaras ir kartu labai gražus, savas ir kitoks gyvenimas. Ta sala vandenyne – pasaulis, atskirtas nuo išorės. Tačiau viduje jis yra labai intensyvus, labai skaidrus. Miranda jame vaizduojama kaip skaisti princesė.

Ieškojau, kaip išreikšti dabartyje tą atskirtį, tą vidinio gyvenimo švarumą. Ir būtent Augustė man padėjo suprasti, kas yra Miranda ir kaip mes galime priartėti vienas prie kito, nepaisant nieko. Tokiu būdu ji įkvėpė šiam spektakliui ir būtent tokiam pastatymo sprendimui. Jame pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė Airida Gintautaitė vaidina negalios paliestą merginą. Airidos vaidmuo labai sudėtingas, tačiau atliktas labai tiksliai. Spektaklyje Miranda klausosi savo tėvo pasakojimų, kurie tampa jos prisikėlimu.

Akcijos „neGalios nePaliesti“ tikslas buvo keisti požiūrį į žmones su negalia. Ar šis susitikimas pakeitė ir jūsų paties požiūrį į žmonės su negalia?

Pakeitė. Ir keičia toliau. Tiesą pasakius, likau ypatingai sužavėtas jos tėvų meilės jai, jų atsidavimu. Mane visą laiką paveikdavo susitikimai su negalios paliestais žmonėmis. Tai suteikia labai stiprius išgyvenimus, kuriuos norėjosi išreikšti. Galbūt tai pavyko padaryti spektaklyje „Miranda“.

Atrodo, kad mūsų visuomenės mąstyme vis dar užsilikęs sovietinis požiūris į neįgaliuosius. Šie yra tapę savotiška socialine klase ir yra atskirti joje tarsi negyvenamoje saloje. Kas, jūsų nuomone, šiandien mums labiausiai trukdo išmokti priimti neįgalų žmogų kaip žmogų?

Tokia „sveikųjų negalia“ yra brutalios normalumo ideologijos pasekmė. Ši ideologija savo bruožais kažkiek artima fašistinei ideologijai. Tas agresyvus „normalumo“ kultas, kai viskas, kas nors kažkiek keista, stumiama į pašalius, matyt, kyla iš kažkokių baimių. Ir tai gyvuoja per visus laikus. Galime prisiminti tokias visuomenes kaip Spartos, ar užvaldytas fašizmo, arba net tą patį sovietmetį.

Gerai prisimenu dar sovietmečio pabaigoje įvykusius pirmuosius išvažiavimus į užsienio teatrus. Ten nuvykus man pačiam buvo keista matyti neįgaliesiems pritaikytus liftus, laiptus. Nustebau pamatęs, kad ir tarp žiūrovų yra neįgaliųjų. O juk tarybiniais laikais tų žmonių mes net nematydavome.

Manyčiau, kad mūsuose egzistuojantis negebėjimas priimti neįgalaus žmogaus kaip žmogaus, turi daug priežasčių. Tai ne tik sovietinio mąstymo palikimas. Galbūt tai ir posovietinė dabartis, kuri susijusi su dideliu nepasitenkinimu esama padėtimi. Iš tokio nepasitenkinimo kyla ir negebėjimas priimti vakarietiškų vertybių.

Tai šiandien juntama ir mene. Seniau to nebuvo. Tas brutalus normalumas – tai baisi sielos niveliacija, iššaukianti prigimtinio žmogaus žiaurumo pasireiškimą. Gyvename tarsi krikščioniškoje visuomenėje, o tiek mažai gailestingumo, tiek mažai empatijos. Atrodo, kad visuomenė gyvena ne gailestingumu, o pastoviu smerkimu.

Manau, kad mums reikia mokytis gyventi su savimi, mokytis nebijoti savęs. Visų pirma turime išmokti nebijoti to keistumo, kuris slypi kiekviename mūsų. Kuo labiau žmogus tą keistumą nuo savęs slepia, tuo jis darosi agresyvesnis išoriniams kitų keistumams. Todėl kuo labiau sugebėsime priimti patys save, tuo geriau gebėsime priimti savo aplinką ir kitokius žmones.

Paminėjote brutalią normalumo ideologiją. Ar nėra atsitikę taip, kad iš Vakarų kultūros lietuviai pasiima ne tai, kas geriausia? Juk šiandien pastebimas ir taip vadinamas „tobulo kūno“ kultas, nepaliaujamas tarpusavio lyginimasis, agresyvi konkurencija. Ar tai daro įtaką visuomenei?

Tai daro baisią neigiamą įtaką. Išorinio grožio kulto pasekmė – negebėjimas ir nenoras matyti vidinio grožio. Ko gero, tas susitikimas su Auguste tuo ir liko nepamirštamas – ji mane pakerėjo savo vidiniu grožiu.

Vartotojiška visuomenė turi labai daug neigiamų pusių. Negalima į ją žiūrėti nekritiškai. Vartotojiškumas – pagrindinė modernios visuomenės ideologija – kelia didžiulį pavojų, kad imsime ir nuslysime visišku paviršiumi. O tas nulydimas visada baigiasi tragiškai. Tiek tuo agresyviuoju normalumu, tiek iškreiptu savęs bei aplinkos supratimu. Tai didelė dvasinė problema, kuri kartais, pavyzdžiui – anoreksijos atveju – gali virsti fizine.

Turbūt esate pastebėjęs, kad šiandien vykdoma nemažai informacinių kampanijų, kuriomis bandoma keisti požiūrį į negalią. Tačiau ilgainiui žmonės prie tokios informacijos pripranta, nebereaguoja jautriai, kaip tikimasi. Ar nemanote, kad žymiai efektyvesnis požiūrio į negalią keitimas būtų gyvų susitikimų su neįgaliais žmonėmis skatinimas? Jūsų asmeninė patirtis, susitikimas su Auguste – puikus to pavyzdys.

Negalios paliestųjų įtraukimas į visuomenę yra labai svarbus. Bet koks savotiškas nutylėjimas, nenoras kalbėti apie tai, negalvojimas apie tą problemą iš esmės ją tiktai gilina. Čia nieko nepaslėpsi. Manau, kad menas ir kultūra yra ta vieta, kur neįgaliųjų ir visuomenės susijungimas yra galimas. Visuomenė taps tikrai pilnavertiškesnė, jei sugebės integruoti žmones su negalia.

Tarp neįgaliųjų dažnai pasitaiko labai kūrybiškų, talentingų žmonių. Esate minėjęs, kad negalios paliesti žmonės jautresni, dėl to jie kūrybiškesni. Kokia patirtimi, apmąstymais paremta ši Jūsų įžvalga?

Asmeniškai man teko matyti įdomių spektaklių, kuriuose vaidina neįgalieji. Ypatingai mane sukrėtė Lietuvoje, viename tarptautiniame neįgaliųjų teatrų festivalyje matytas spektaklis, kuriame vaidino negalios paliesti vaikai. Tokio tikrumo, tokio sceninio jautrumo niekada neteko matyti net ir taip vadinamųjų „sveikųjų“ teatre.

Kitas pavyzdys – italų aktorius ir režisierius Pippo Delbono, į savo trupę pasikvietęs negirdintį protinę negalią turintį žmogų. Iki tol jis 45 metus praleido psichiatrinėje ligoninėje. Neįgaliųjų meninė raiška – tai tiesiog visas pasaulis, kuris mums gali duoti labai daug galimybių geriau suprasti tiek save, tiek kitokius žmones.

Kalbant apie neįgaliuosius, aš apskritai abejoju, ar egzistuoja toks dalykas kaip absoliučiai sveiki žmonės. Visuomenėje keliami tokie aukšti normatyvai. O dauguma žmonių jų tiesiog vaikosi, aklai siekdami tapti tais „sveikais“ ir „normaliais“. Aš manau, kad viduje kiekvienas iš mūsų tokie nesame. Juk daugelio religijų esminės tiesos byloja, kad žmogus toli gražu nėra tobulas.

Savo režisuojamuose spektakliuose nevengiate perteikti visuomenės problemų, vaizduoti socialinę tikrovę tokią, kokia ji yra. Ar savo spektakliais siekiate visuomenėje įžiebti apmąstymus apie pokyčius?

Teatras padeda mums vienas kitą geriau suprasti. Būtent tokius, kokie esame iš tikrųjų, o ne tokius, kokie norime atrodyti kitiems. Teatras turi padėti žmogui susitaikyti su savimi. Susitaikydami su savimi, tampame supratingesniais. Štai čia, manau, ir yra teatro esminė misija. Kuo spektaklis paveikesnis, tuo stipriau tą misiją ir išpildo.