Režisierius A.Areima: „Geriau durnyne būti Napoleonu negu eiti į politiką“

Režisierius Artūras Areima ir šeši aktoriai rinkimų agitacijų apsuptyje užsuko savo rinkimų kampaniją – spektaklį „Julijus Cezaris“ pagal Williamą Shakespeare’ą, pristatytą Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre. Ne bet kada, o per pačią artėjančių rinkimų beprotybę. A.Areimos partiją drąsiai galima pavadinti judėjimu „Bl…“, bet gal susilaikykime nuo tokio griežto kategoriškumo ir tiesiog pakalbėkime su pačiu režisieriumi.

– Kodėl sumąstei „Julijų Cezarį“ skrosti būtent per politinę prizmę?

– Tiesiog norisi pažvelgti į tai, kaip šiandien atrodo mūsų politinis pasaulis, ir parodyti visišką jo pseudizmą. Pusė žmonių balsuoja, pusė nebalsuoja. Nebalsuojantys kalba daugiau negu balsuojantys. Pusė balsuojančių balsuoja aklai. Užtenka kokio nors užrašo apie didesnę minimalią algą, ir tai juos sužavi. O finalas visada yra nesąmonė.

Tada visi nusiviliame. Bandome diskutuoti, tačiau diskusija vyksta tik naujienų portaluose ir tik kokią savaitę. Viską pamirštame, toliau sau gyvename ir sakome: kaip viskas blogai. Bet nekeliame jokių klausimų. Svarstome tik tada, kai prasideda rinkimų akcijos.

Todėl ir norėjosi imtis šios politinės abstrakcijos ir kelti klausimą žiūrovams: ar nėra ko nors panašaus mūsų politikoje ir ar mes patys neatrodome panašiai? Spektaklyje žiūrovų juk per prievartą nelaikome. Čia tik išsigalvojimas, kad negalima išeiti iš spektaklio. Jeigu žiūrovui nepatinka, jis gali atsistoti ir išeiti. Juk Brutas (aktorius Tadas Gryn) kreipiasi į žiūrovus klausdamas, ar kas nors prieštarauja. Niekas neprieštarauja. Taip viskas ir užauga iki visiško debilizmo. Todėl ir norisi parodyti, iki ko mes priėjome.

– Scenoje – šeši aktoriai. Turėjai galvoje kiekvienam jų po konkretų atitikmenį Seime?

– Ne, to neturėjau galvoje. Kaip žmonės turi bendrų bruožų, taip ir politikai turi tam tikrų bruožų. Visada yra toks, yra anoks, yra kitoks ir yra va toks. Tai normalu. Neveltui yra posakis: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“ – juk egzistuoja toks Kaska (Daumantas Ciunis). Kas nors visada maivosi – kaip Brutas. Kas nors dedasi esąs pernelyg protingas ir mėgina visus vesti pirmyn – kaip Kasijus (Tomas Rinkūnas). Kas nors būna šalia, nes tai irgi patogu – kaip Antonijus (Tomas Kliukas). Kas nors visada yra auka, o auka tampa tas, kuris vadovauja – Cezaris (Tomas Stirna).

– Oktavijaus vaidmuo sugalvotas kaip viduriukas tarp dainuojančio politiko ir pernelyg homofobiško politiko, atvirai visur įžvelgiančio gėjų („pederastų“, kaip sako pats Oktavijus) įtaką ir kaltę?

– Seime yra daugybė veikėjų, kurių niekas nežino. Yra muzikantų, aktorių, šiaip šou žmonių. Jie be galo maži žmogeliai, turintys tą mažumo kompleksą, kuris anksčiau ar vėliau išlenda. Kai gauni kiek per daug valdžios, tuomet ir prasideda: „Aš suvokiau savo vaidmenį, todėl dabar būsiu imperatorius, o jums visiems bus pizda.“

Aišku, galime nesunkiai suprasti, ką jis atspindi ir kas pas mus visus pederastais vadina ar absurdiškai dalyvauja tuose paraduose. Bet tiesioginės nuorodos į tam tikrą politiką nedarau. Vienam žiūrovui gali priminti vieną veikėją, kitam kitą. Tai ir yra įdomu.

– Prieš premjerą nufilmavote porą filmukų prie prezidentūros ir Vyriausybės. Čia tų rūmų poniai ir ponams adresuojate spektaklį, ar šiaip toks fonas tiesiog tiko?

– Taip, adresuojame jiems. Dar turėjome filmuoti prie Seimo ir galų gale – prie ligoninės, tačiau tiesiog neužteko laiko.

– Kodėl prie ligoninės?

– Norėjosi nuvesti ten, kur jie ir turėtų apsilankyti.

– Į Naująją Vilnią?

– Jiems reikia pasitarti. Nereikia važiuoti tartis su kanclerėm į Vokietiją ar dar kur nors, tiesiog pabendrauti su pačiais savimi.

– Spektaklyje vartojama nemažai necenzūrinių kreipinių. Ar gyvenime pačiam dažnai tenka ar bent norisi ką nors pasiųsti taip toli?

– Ne. Man norėjosi parodyti, kad nuo tų keiksmų jau darosi šlykštu. Vemti verčia. Net man pačiam žiūrint nemalonu, bet reikia kažkaip iškelti pačią problemą.

Visuomenėje juk labai plačiai paplitę tie visi keiksmažodžiai. Kartais sunku ką nors pasakyti be blet, nes šitas žodis labai daug pasako. Dažnai daug daugiau nei penkiolika kitų epitetų.

– Visą spektaklį turbūt galima suprasti kaip vieną didelį koncentruotą tavo blet apie susidariusią situaciją?

– Galima ir taip suprasti.

– Ir pabaigoje toks daugiau nei ironiškas klausimas – paties į politiką netraukia? Juk ten net statyti „Julijaus Cezario“ nereikėtų, visuomet būtum tarp pasipuošusių Cezarių, Kasijų, Antonijų. Gal netgi pavyktų jiems diriguoti ir ką nors pakeisti.

– Ten ir statyčiau tik „Julijus Cezarius“. Tai amoralu. Turėtų manyje labai daug ką išoperuoti, kad sumąstyčiau ten eiti. Juk dar suvokiu aplinką, jaučiu šiokį tokį savikritiškumą. Užsiimti tokiais dalykais tai tas pats kaip durnyne save vadinti Napoleonu. Kol kas to tikrai nesinori.

Nors gal geriau durnyne būti Napolenu. Ten bent jau kolegos konkretūs ir aiškūs, supranta vieni kitus: vienas Čerčilis, kitas dar koks nors veikėjas. Su jais gali bandyti ieškoti bendros kalbos.

Politikoje visi įsitikinę, kad ką nors keičia. Toks susireikšminimas turi dingti – aš politikas, todėl aš vadovausiu. Jie iškreipia apibrėžimą – juk jie yra valstybės tarnautojai, todėl tarnauja valstybei, o ne valdo ją. „Mes tarnautojai? Ne, mes valdytojai. Mes viską valdom. Mes valdom jus. Netgi medžius valdom, kuriuos reikia iškirsti, kurių nekirsti“, – jie kišasi netgi į gamtą. Užsiima sau Dievo poziciją. Požiūris turi keistis. Reikia pradėti galvoti, kaip visa tai įgyvendinti, o ne kaip save pademonstruoti.

****

Aurimas Minsevičius, 370, 2012 m. lapkričio 6 d.