Reikjaviko teatre O.Koršunovas ir kiti lietuviai sukėlė „Audrą“

Naujųjų metų išvakarėse Reikjaviko teatras žiūrovus viliojo viena paslaptingiausių pasaulinės dramaturgijos klasiko Williamo Shakespeare‘o pjesių – „Audra“ (premjera – 2010 gruodžio 28 d. – aut.past.). Pirmose spektaklio afišų eilutėse – Lietuvos teatro menininkų pavardės: spektaklį režisavo Oskaras Koršunovas, scenografiją sukūrė Vytautas Narbutas. Lietuvos teatrą islandai pažįsta jau beveik du dešimtmečius – nuo Rimo Tumino čia pastatytų spektaklių, kuriuos teatro menininkai iki šiol mini geru žodžiu. O prieš kelerius metus matytas ryškus ir originalus „Vesturport“ teatro „Romeo ir Džiuljetos“ pastatymas liudija, kad nedidelė, vos 300 tūkst. gyventojų skaičiuojanti valstybė turi rafinuotą teatro jausmą.

Daugelį spektaklių su R.Tuminu Islandijoje kūręs dailininkas Vytautas Narbutas čia gyvena jau keliolika metų ir yra gerai pažįstamas sostinės meno pasauliui – gatvėje su juo sveikinasi kas trečias žmogus.

Oskaras Koršunovas į Reikjaviko teatrą buvo pakviestas antrosios pagal dydį trupės meno vadovo Magnúso Geiro Þórðarsono, susižavėjusio O.Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapnu“ ir „Romeo ir Džiuljeta“. Plačiai Europoje išgarsėjusio Lietuvos režisieriaus debiutui Islandijoje pasirinkta „Audra“ – keliaprasmis veikalas, iki šiol masinantis Shakespeare‘o kūrybos tyrinėtojus savita poetika ir neįmintomis prasmių mįslėmis.

Atšiauraus, didingo vulkaninio grožio saloje, kurios vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos trys gyventojai ir kurios plotą dengia tik 1 proc. miškų bei augmenijos, istorija apie burtininką Prosperą, sukėlusį audrą ne tik jūroje, bet ir savo sieloje, ypač tinka.

O.Koršunovo rankose „Audra“ įgavo magiškai pulsuojantį pavidalą. Režisierius šiek tiek kupiūravo tekstą – atsisakė pirmosios, laivo sudužimo scenos, originaliai perskaitė Shakespeare‘o personažų biografijas, Gonzalo (Hanna María Karlsdóttir), Antonijaus (Sigrún Edda Björnsdóttir), Francisko (Jóhanna Vigdís Arnardóttir) vaidmenims pasirinkęs aktores-moteris.

Bet svarbiausia – „Audrą“ įsuko meno ir teatro pasaulyje, o Prosperą išvydo kaip su savo fantazijomis, nuoskaudomis ir ambicijomis besigrumiantį režisierių, dėliojantį savo paties sukurtų likimų pasjansą.

Pagrindinį „Audros“ personažą vaidina Ingvaras E.Sigurðssonas – Islandijoje gerai žinomas aktorius, jo veidas dažnas ir teatro, ir kino afišose. Plastika ir balsu jis geba užmegzti ryšį net su tais žiūrovais, kurie spektaklį žiūri nemokėdami islandų kalbos.

Įspūdingas Narbuto scenovaizdis spektaklio režisūrinę ir artistinę energiją įkurdino erdvėje iš kultūros istorijos artefaktų: abipus nedidelės senovinės scenos su kilnojama tapyta uždanga – dvi impozantiškos ložės, dekoruotos kariatidėmis, prašmatniais lipdiniais ir draperijomis, o scenos šonuose – burtininko-intelektualo atributai – knygų pristatytos lentynos, žemėlapiai, indai, matavimo prietaisai.

Pabrėžtinai teatrišką „Audros“ koncepciją patvirtina ir pačiuose kraštiniuose avanscenos šonuose pastatyti senoviniai audros kūrimo mechanizmai – vėjo ir lietaus mašinos.

Beje, Narbuto scenografijos idėjas padėjo įgyvendinti jau kuris laikas Reikjavike gyvenantis skulptorius Žilvinas Balkevičius.

Didingas erdvės vaizdas uždangai pakilus sušvyti įvairiausiomis spalvomis, tačiau apšvietimui pasikeitus netrunka išryškėti griaunantys laiko pėdsakai – apmušalai apspurę, lipdiniai aptrupėję, baliustrados apdaužytos, o knygos nuklotos dulkių sluoksnio, kuris laikui atėjus šokėjoms padedant pasklinda po sceną lyg ryžtingas Prospero noras sukelti audros gūsį nusistovėjusiame, lyg praeityje nugrimzdusiame savo paties pasaulyje.

Iki smulkmenų apgalvotą Narbuto scenografiją gaivina ne tik apšvietimas (šviesų dailininkas Björnas Bergsteinnas Guðmundssonas – aut.past.), bet ir vaizdo projekcijos ant scenoje įrengtos teatro aikštelės sienos bei fantastiškai animuoti vaizdai, lyg miražai švytintys virš viso spektaklio veiksmo.

Tai Narbuto tapybos kūrinių bei piešinių, laukiančių, kol bus užbaigti dailininko dirbtuvėje, fragmentai: gąsdinantys motyvais, stulbinantys įvaizdžiais, linijos įtaiga, detalių gausa, pasitelkiantys senovinę atlikimo technologiją dabartinio pasaulio transformacijoms perteikti.

Kostiumų dailininkės Filippíos Elísdóttir sukurti drabužiai pratęsia scenografo idėją – tai lyg atgiję prisiminimai, žavintys detalėmis, siluetais, kartais sušvytintys lyg brangakmeniai, kartais suraibuliuojantys išblukusiais prisiminimų atspalviais.

Prosperas, spektaklio pradžioje su pasitenkinimu iš ložės stebintis savo supurtytą pasaulį, kuriame mėgina nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties, varžosi su savo pramanais – netgi Miranda (Lára Jóhanna Jónsdóttir), spektaklio pradžioje stebinti tėvo sukeltą audrą ir ne juokais išsigandusi makabriško šėlsmo, netrukus prisijungia prie Prospero vaizduotoje iškylančių personažų choro.

Ferdinandą (Jörunduras Ragnarssonas) į Prospero teatro sceną nuleidžia oro dvasios – čia jis renka žagarus, čia drauge su Miranda spektaklio pabaigoje, auksinės šviesos nutvieksti, imasi idiliškos šachmatų partijos.

Arijelį, Prospero pagalbininką, vaidina Kristín Þóra Haraldsdóttir – energinga, žvitri aktorė neutralų juodą drabužį greitai pakeičia blizgančiu deivės korsažu: ji dainuoja, groja, lyg marionetę valdo Ferdinandą.

Kalibanas scenoje pasirodo kaip paprastas žmogus – išsigimėlišką pavidalą jis įgauna žiūrovų akivaizdoje apsimaudamas trumpikes su kabalduojančiomis genitalijomis ir didžiulius kailinius.

Alonzo, Antonijus, Sebastjanas (Halldóras Gylfasonas), vos pasirodę, groteskiškai prabyla paukščių balsais, Reikjaviko gyventojams ir svečiams pažįstamais iš Gulbių tvenkinio, tyvuliuojančio priešais kadaise čia pastatytą pirmąjį miesto teatrą.

„Audroje“O.Koršunovo režisūros braižą atskleidžia savita, daugiaprasmė vaizdų poetika (puiki Gonzalo, plunksnomis maitinančio plasnojančias knygas-paukščius, scena – aut.past.), spektaklio energetika ir ritmas, pulsuojantis ne šiuolaikinės dramaturgijos socialiniais ir psichofiziologiniais kontrastais, bet spalvinga, gurmaniška filosofinės savistabos ir žaidybiškų, elegantiškai lengvų teatro kultūros principų derme.

Savitą prasminį spektaklio ritmą kuria dvasiškai intensyvios Prospero scenos ir kūniškos, gaivališkos Kalibano (Hilmiras Snæras Guðnasonas), Trinkulo (Hilmaras Guðjónssonas) ir Stefano (Guðjónas Davíðas Karlssonas) intermedijos.

Atidžiai modeliuojamą plastinę spektaklio formą papildo išradinga Katrín Hall choreografija – devyni šokėjai virsta jūreiviais, Arijelį kankinančiais Sikoraksos tarnais, kaukėtais ložėse įsitaisiusiais spektaklio stebėtojais.

Nelengvo susitaikymo su savimi dramą režisierius baigia Prospero žodžiais, kurie jį patį paverčia savo kūrinio personažu – su savo burtų knyga jis lyg šmėkla pradingsta renesansiniame fontane, kuriame lieka viltingai plaukti audros nenugalėtas burlaivis.

Kosmogoniškoje Högni Egilssono muzikoje retsykiais nuskamba šmaikščiomis faktūromis nudžiuginančios melodijos ar atsainiai Alonzo niūniuojama „Internacionalo“ eilutė – visas spektaklis primena raibuliuojančią Šiaurės pašvaistę.