„Žuvėdra“ Teatre 71

Ko gero, tai žinomiausia ir dažniausiai vaidinama Čechovo pjesė, kurią, rodos, mokame mintinai. Šis jos pastatymas vis dėlto sugebėjo mus nustebinti. Pamirštame, kad aktoriai kalba lietuviškai ir priprantame prie siurtitrų tarsi būtume susižavėję opera ar kokiu kitu tamsioje salėje vykstančiu reginiu. Minimalios dekoracijos atitinka santūrią ir neapkrautą mizansceną. Teatro introspekcija parodoma itin aiškiai, nes aktoriai labai dažnai, sėdėdami kairėje, klausosi kitų personažų pokalbių ir tarsi susidomėję žiūrovai laukia savo „numerio“. Taip pat Kostia, viltį praradęs sūnus, jaunas, nepripažintas dramaturgas, stipriai spaudo mygtukus ant dešinėje stovinčio stalo, taip kaitaliodamas lubų apšvietimą ir išsklaidydamas tragišką teatro iliuziją. Metalinės sodo kėdės šoka tai vienų, tai kitų veikėjų pykčio protrūkių ritmu, o stalas kaip traukos centras suvienija visus apie save, ant jo linksmai žaidžiama (stalo žaidimus), jei tik tuo metu šeimos nariai arba meilužiai/mylimieji nesidrasko tarpusavyje. Kai Nina deklamuoja, ekrane rodomi čiurlenantys Alphonse de la Martine ar Ofelijos ežero vandenys, prie savo krantų priviliojantys meilės ir narciziškų atspindžių ištroškusius personažus. Teatras atspindi pats save, savo praeitį, kuri jau ir liko praeityje, savo ateitį ir dvejonę tarp, viena vertus, guodžiančios ir įprastos tradicijos konformizmo, o kita vertus, lūžio bei vienatvės.

Šios būtybės vaidina savo gyvenimą ir susižavėjusios savo atspindžiu bei pasidavusios kito geismui (motina, meilužis), nebežino, kurioje veidrodžio pusėje yra, nes pamišimas iš meilės ir atsidavimas Edipo kompleksams šioje sunkioje prieblandos atmosferoje pasiekia epogėjų. Skalė svyruoja nuo šventės iki žodinės ar fizinės konfrontacijos, nuo juoko iki ašarų, nuo švelnių meilės žodelių šnabždėjimo iki staugimo iš įsiūčio. Emocijos liejasi pliūpsniais, o judesiai perdėti: aktoriai krenta, grumiasi, kūnas tai glostomas (už pačią rusišką pietą negailestingesnė motina glosto nuogą sūnaus krūtinę), tai mušamas (muša ta pati Arkadina, vampyriška, subrendusi ir vis dar fatališka moteris) arba iškeliamas kaip kad lengvutės Ninos (Ofelija, meilės įkalinta fėja, nimfa?) kūnas – geismo objektas, plevenantis tarp dvejų vandenų.

Nina puikiai įkūnija žuvėdrą, simboliškai vaizduojamą kaip iš popieriaus išlankstytas paukštis, kurio sparnus perplėšė, aplankstė, apkandžiojo jaunasis dramaturgas, balansuojantis ant pratrūkimo ar savižudybės ribos, o mes vis dar nustembame, kad, išgirdę šūvius, krūptelim. Spinduliuojanti ir lyriška merginos jaunystė trykšta iš žemiško ir šviesaus jos kostiumo, jai deklamuojant spektaklio pradžioje, paskui šortai ir aukštakulniai jai padeda tapti apie sostinės sceną svajojančia Lolita, kol Mašos (ji galiausiai išteka už nemylimo mokytojo Medvedenkos) gedulo spalva neapgaubia šio klajojančio ir vietos sau neberandančio šešėlio, kuriam dar reikia ištempti kelis tragiškus metus, kol (beveik) viską praras: rašytoją Trigoriną, vaiką ir svajonę tapti žymia aktore. Visi gedi savo svajonių. Ši Čechovo pjesė dar niekada nebuvo išryškinusi tokio nusivylimo, sumišusio su įniršiu ir gyvybišku pamišimu. Tokia stipri desperacija tų, kurie myli, bet yra nemylimi, ir kuriuos galima statyti greta Rasino personažų: Medvedenka myli Mašą, kuri myli Kostią, kuris myli Niną, kuri myli Trigoriną, kuris myli Arkadiną, kuri myli tik save, apsvaigusi nuo savo sugebėjimo gundyti ir amžinos jaunystės iliuzijos. Arba ji prisiriša prie artimųjų naikinančia ir savanaudiška meile. Matome šias būtybes, dviem jų gyvenimo momentais, susibūrusias uždarame draugų ir šeimos narių rate, kur, prie užsistovėjusio ir bloga pranašaujančio vandens, karaliauja kaimo nuobodulys, netikėtai artimoje ir stebinančiai modernioje aplinkoje.