Žuvėdra: tai švilpimas

Nepakartojamas spektaklis, kuriame akis į akį susidūrė realybė ir fikcija. OKT nacionaliniame dramos teatre vaidino „Žuvėdros“ premjerą. Mes ilgėjomės Oskaro Koršunovo nuo tada, kai jis „Abadia“ teatrą pavertė picerija, kurioje Montekiai ir Kapulučiai mėtėsi miltais, įrodinėdami, kieno pica didesnė. Tai buvo Romeo ir Džuljetos tragedija, įtempta, kaip lankas, ir atnaujinta, tačiau nepraradusi gilumo. „Žuvėdros“ pradžia buvo stebėtina: aktoriai jau buvo scenoje, kai publika ėjo į salę; Martynas Nedzinskas, vaidinantis Kostią, leido kaimo garsus, o jo kolegos laukė; Rasa Samuolytė (Maša) pasakė: „El espectaculo empezara en un momentito“ (isp. k. spektaklis netrukus prasidės); žiūrovė iš salės priekaištavo; vienas aktorius bandė pradėti spektaklį, jo kolegos ėmė kalbėtis su publika, jų žodžiai titruose nebuvo išversti ir, pagaliau, Nedzinskas sušuko technikams: „Kas čia cypia?“.

Tačiau spektaklis tęsėsi prie uždegtų salės šviesų, o užkulisiuose girdėjosi riksmai. Viena žiūrovė paklausė: „Ar spektaklis toks ir turi būti?“. „Comsi comsa“, atsakė jai Nedzinskas rankos žestu ir angliškai pridūrė, jog cypimas juos trikdo. Tuo tarpu nuostaba jau buvo milžiniška, nes, kol vieni aktoriai ir toliau vaidino Žuvėdrą, kiti kreipėsi į technikus, jų komentarų niekas nevertė, kai kurie žiūrovai ėmė kelti balsą, o salės gale girdėjosi baisūs durų trenksmai – ženklas, kad situacija tapo nekontroliuojama.

Kadangi spektaklis ir toliau tęsėsi, daugelis linkome prie nuomonės, jog tai buvo nepakartojama metateatrinė inscenizacija tol, kol 22-trą spektaklio minutę, po stebinančios tamsos epizodo, kai niekas nebežinojo ar tai buvo spektaklio dalis, ar ne, kai keli žiūrovai piktinosi, o daugelis žavėjosi tuo, kas vyksta („Tai geriausia žuvėdra, kurią esu matęs, o jau mačiau dešimt“, sakė vienas aktorius), Nedzinkas paskelbė 10-ties minučių pertrauką nenutilstančio ir visus trikdančio cypimo nutildymui.

Tą akimirką „Valle – Inclan“ teatre vienu metu vyko keturi spektakliai: Žuvėdra, Kostios režisuojamas meta teatras, kurį aktoriai improvizavo cypimo akivaizdoje, nuolat dažnėjantys durų trenksmai ir tai, kas vyko užkulisiuose, tarp teatro ir kompanijos technikų, ieškant cypimo priežasties. Kai pagaliau vienas salės darbuotojas su racija buvo pakviestas išeiti į vestibiulį (o pastarasis, kaip tikras karys, nenorėjo palikti mūšio lauko), cypimas iškart dingo ir komedija tęsėsi bandant įtikinti publiką, kad viskas taip ir turėjo būti. Bet ne.