Visos mes žuvėdros
Galima teigti, kad prie kiekvienos praeities pjesės priartėjama iš dabarties. To nereikia net sakyti, tai įvyksta neišvengiamai, bet kokiu būdu, kad ir archeologiniu. Todėl kiekvienas pastatymas atspindi kažkurį tos epochos dalyką, žiūrint iš perspektyvos to, kuris stato spektaklį, jo etikos ir estetikos. Faktas tas, kad „Žuvėdros“ pastatymo žiaurumas kai ką sako apie mūsų laikus (ir apie spektaklio kūrėjus). Ne tik žiaurumas, ypač nukreiptas prieš moteris, bet ir tendencija viską perdėti ir išrėkti, kas yra taip nebūdinga subtiliam rusų dramadurgui, drenuojančiam melancholišką humanizmą.
Šis spektalis penktadienį buvo suvaidintas „Salt“ teatre, jį režisavo lietuvių režisierius Jokūbas Brazys, prodiusavo OKT/Vilniaus miesto teatras, įsteigtas Oskaro Koršunovo, kuris prieš devynerius metus atvežė savo Antono Čechovo pjesės viziją į „Temporada Alta“ festivalį.
„Žuvėdroje“ tampa akivaizdu, kad dauguma Čechovo pesonažų kenčia, nes nugyventas gyvenimas nepanašus į tokį, kokio jie troško, o daug ką lemia meilės nusivylimai. Jie yra nerangūs, egoistai, menkystos. Keista, tačiau jie Brazio pristatyme gali atrodyti ir žiaurūs. Ypač vyrai – net ir Kostia, taip įsimylėjęs Niną, toks mielas savo neišsipildžiusiame troškime kurti teatrą ir literatūrą, pagrįstą gyvenimiška tiesa. Ir būtent tas nepasitenkinimas, netgi desperacija retai kada virsta į jausmus, jau net nekalbant apie užuojautą šioje tris su puse valandos trunkančioje „Žuvėdroje“, kurioja vaidina jauni ypatingo talento ir jėgos aktoriai. Visos moterys tampa žuvėdromis – net ir Arkadina, manipuliuotoja ir šykštuolė, tampa žuvėdra tuo momentu, kai Trigorinas nori ją palikti dėl Ninos, kuri visuomet mums atrodė daug nekaltesnė ir gležnesnė, nei ji, provokuojanti maudymosi kostiumėliu, pasirodo šiame pastatyme. Bet kuriuo atveju, visos jos kenčia smurtą, abejingumą, vyrų egoizmą.
Kas liečia smurto prieš moteris temą, visuomet kyla klausimas: ar keliant šią temą nesame linkę į šiokį tokį pasimėgavimą smurtu prieš moterį, prieš jos kūną? Juk galų gale smurtas traukia dėmesį. Vienoje iš teksto improvizacijų Medvedenko (kvailiu patapęs mokytojas) nesugeba atkreipti dėmesio tol, kol nebūna sumušamas. „Reikia patirti smurtą, kad į tave atkreiptų dėmesį“, – sako jis. Arba tikėti, kad būtina jį parodyti.
