Visos esam žuvėdros sulaužytais sparnais

„Kol tu dalyvauji bandyme, kuris suaudrina visus tavo jausmus, girdi kiekvieną Čechovo parašytą žodį ir jauti, kad pjesė buvo parašyta šiandien dienai ir skirta tau.“ Tokius žodžius po Jokūbo Brazio „Žuvėdros “ pasakė jau legendinis lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, senas Temporada Alta draugas, kuris prieš lygiai devynerius metus mus visiškai pribloškė su į festivalį atvežta savo „Žuvėdros“ versija. Ir galiu garantuoti, kad beveik absoliuti dauguma žmonių, kurie matė tą spektaklį, išėjome iš Canal teatro įsitikinę, kad matėme ypatingą ir beveik nepralenkiamą spektaklį. Tai „Žuvėdrai“ buvo lemta visam laikui likti mūsų žiūrovų atmintyje, ji tapo mums atskaitos tašku.

Ir nesunku įsivaizduoti, nereikia net sakyti, kad taip mus paveikęs spektaklis įgavo beveik mistines konotacijas jo gimtoje Lietuvoje. Konotacijas, kurios ryškėja šiame naujame Čechovo pjesės pastatyme, gimusiame būtent Oskaro Koršunovo teatre – erdvėje, kurią žymusis režisierius sukūrė prieš dvidešimt penkerius metus. Ir kurioje formuojasi naujos kartos režisierių ir aktorių, pasiryžusių sekti ryžtingus solidaus maestro žingsnius (kuris tuomet, kai pirmą sykį atvažiavo į Temporada Alta 2011-tais metais, vis dar buvo vadinamas „jaunuoju talentu“), bet taip pat pasiryžusius rasti naujas formas skaityti tokiems emblemiškiems tekstams kaip šis nepakartojamas Čechovo šedevras. Pjesė, kuri, kita vertus, yra perpildyta pamąstymų apie meninę kūrybą, apie teatrą ir apie poreikį atnaujinti kūrybines formas bėgant nuo praeityje paskendusių stereotipų.

Taigi, puiki pjesė tam, kad jaunas režisierius Jokūbas Brazys ir jauna nuostabių, nebijančių rizikuoti aktorių trupė galėtų ištyrinėti daugybę vaidybinių galimybių, kurias siūlo ši pjesė ir atitolti nuo emblemiško spektaklio, kuris naudingas kaip atskaitos taškas, tuo pat metu atiduodant jam duoklę. Ši duoklė apčiuopama vos tik įėjus į Salt teatro salę, kur matome tuščią kėdžių pilną sceną: taip, kaip buvo ir Koršunovo scenoje. Ir jei dar kam liko kokia abejonė, ji išsisklaido, kai trupė imasi metateatralinio varianto kalbėdama būtent apie tą spektaklį ir apie jo paliktą pėdsaką. Tačiau kol aktoriai karts nuo karto mini tą spektaklį, jie jau mums pateikia akivaizdžius pavyzdžius, kad jų spektaklis tam tikra prasme eis kita kryptimi.

Kryptimi, kuri pirmoje dalyje vis dar perša mintį, kad tu žiūri labai gerai atidirbtą workshopą, gal šiek tiek ištemptą, kuris truputį atsilieka nuo emocinio maestro spektaklio intensyvumo, nors jam nektrūksta drąsių kūrybinių idėjų, vertų bent jau aptarimo.

Šia prasme nereikia pamiršti netikėto ir akivaizdaus (ir be jokios abejonės, paliekančio įspūdį) žiaurumo, kuriuo Brazys pabrėžia fizinį ir psichologinį smurtą, kurį kenčia pjesės moterys. Bet kuriuo atveju, jau pirmojoje dalyje tampa aišku, kad šis būrys aktorių turi ypatingų vaidyninių gabumų, kuriuos režisierius atveda į metafizinio sapno, „giliai transformuojančio mūsų sąmonę“, teritoriją.

Taip pat tampa aišku, kad Brazys yra žymiai efektyvesnis tuomet, kai priartėja prie dramatinės teksto dimensijos, nei kai pernelyg ištęsia komedijos siūlą, kuris gali atrodyti pasikartojantis.

Kita vertus, ši pirma dalis taip pat pabrėžia, kad režisieriui ypač svarbus Mašos personažas, taip išryškinant jo lygiagretumą Konstantinui. Lygiagretumą, kuris pasiekia kulminaciją nuostabioje paskutinėje scenoje – vienoje iš tų akmirkų, kai tampa akivazdus Brazio talento potencialumas.

Tai potencialas tų nuostabių akimirkų, kurios prabėga pirmojoje dalyje, bet nėra visiškai reguliarios, ir kurios yra aiškiai matomas vos tik prasidėjus antrajai daliai. Aš asmeniškai nujaučiau, kad tai, kas pirmoje dalyje turėjo iš dalies workshopo ar apšilimo dalykų, antroje dalyje įgaus galutinę savo formą kaip aukšto skrydžio spektaklis, pilnas didingų akimirkų, vedamas nuostabios dramaturginės idėjos. Čia paralelė tarp Ninos ir mirtinai sužeistos žuvėdros, kuri pavirsta iškamša, įgyja naują dimensiją. Čia visos moterys yra sužeistos žuvėdros (fantastiškas momentas, kai Irina pasirodo pasiruošusi priimti savo, kaip negalėsiančio skristi paukščio sąlygas vien tik dėl to, kad meilužis, spektaklyje paverstas Ninos prievartautoju, jos nepaliktų), tačiau nepamirštant, kad ir visi vyrai turi sulaužytus sparnus.

Brazys, suvokdamas paralalę, kuri dažnai brėžiama tarp „Hamleto“ ir „Žuvėdros“, moka maksimaliai ją išnaudoti nuostabioje scenoje, kurioje Konstantinas nusirengia grįždamas į kūdikį, kuriam reikia motinos rankų. Motina, didi ir žymi aktorė, nekalba kaip „Hamleto“ Gertrūda, o sako Ofelijos žodžius, taip sukurdama puikų edipinį miražą. Tokios akimirkos kaip ši ir drąsios idėjos, kaip tos, kurios suteikia naują perspektyvą paskutinei scenai, neatimdamos iš jos nė gramo emocijos, byloja apie tai, kad susiduriame su režisieriumi, kurį reikės sekti iš arti. Ir neabejoju , kad Temporada alta tai darys su jiems būdingu akylumu.