Visada esamasis laikas

Pirmasis Lietuvos teatrinio sezono šūvis nuaidėjo “Oskaro Koršunovo teatre”, kur Oskaras Koršunovas pastatė Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ (inscenizacijos autorius – Sigitas Parulskis). Po intensyvaus praėjusio sezono „Oskaro Koršunovo teatras“ vis dar nežada užleisti aktyvių pozicijų.

– Esame pripratę prie mūsų režisierių lietuviško, t.y. lėto tempo,- geriausiu atveju po spektaklį per metus. Stebėdavausi, kaip jaunieji kitų šalių režisieriai spektaklius tiesiog kepa, vien tos atkaklios gausos dėka įskriedami į Europos teatro festivalių orbitas. O tu per sezoną pastatei bene penketą spektaklių. Iš kur toks protrūkis ir tiek energijos?

– Man atrodo, kad spektaklis negali būti sugalvotas užstalėje ar prie stalo. Kad iš kasdien renkamų vynuogių išspaustum vyną, kad sukaputum patirties spektakliui, būtent kiekvienos dienos repeticijos leidžia mums atverti akis. Juk kasdien atsitinka labai daug naujų dalykų, jie kyla iš mūsų pačių. Repeticijų laikas man brangiausias. Todėl pamaniau, kad nėra ko čia laukti ir paprasčiausiai imti repetuoti kuo daugiau, ir ne po vieną spektaklį, o kelis iš karto. Praktiškai penketą spektaklių pastatėme per metus. Paraleliai repetavau ir „Ugnies veidą“, ir „Meistrą ir Margaritą“, ir Europos režisierių bendrą projektą „Europa Hotel“. Tai buvo tam tikras eksperimentas, kuris pasirodė besąs įmanomas. Ir net pasakyčiau, kad yra naudingiau, vaisingiau dirbti su keliom medžiagomis: vienos repeticijos inspiruoja kitas.
Kita aplinkybė yra susijusi su mūsų teatru – tai buvo pirmas sezonas, o mums buvo svarbu startuoti ir sukurti savą repertuarą. Kurdami spektaklius kūrėme ir savo teatro struktūrą, visą administracija (tai buvo dar vienas, bene sudėtingiausias spektaklis, nes išradinėjome dviratį). Tai pavyko, ir dabar tikrai gera komanda, beveik neturėdama tam sąlygų, sugeba organizuoti gatstroles, reklamą, repeticijas. Nebuvo iš anksto sukurtas administracinis vienetas, finansinė bazė,- ne, viskas ėjo drauge.

– Kam prisireikė kurti atskirą teatrą? Nebuvo vietos, kaip galėtumėte įsiterpti į Nacionalinio repertuarą?

– Taip, dabar aiškiai galima tai pasakyti. Juk niekada negalėčiau bet kokiame teatre pastatyti penkių spektaklių. Tiesą pasakius, vargu ar ir būčiau kviečiamas statyti,- nesulaukiau nė karto rimtų pasiūlymų dirbti jokiame Lietuvos teatre. Tad įkurti teatrą buvo bandymas surasti savo kūrybinę erdvę.
Antra, pati Nacionalinio teatro struktūra yra idėjiškai netinkama mums,- savo spektaklius stengiamės rodyti kuo daugiau ir dažniau, mes toliau juos tobuliname,- kai kurie yra stipriai ištobulėję nuo premjeros dienos. Aktyviai diskutuojame su žiūrovais, mums svarbi jų nuomonė ir reakcija. Tai ir yra visas tas darbas, kuris turėtų vykti gyvame teatre, o ne sustabarėjusiame repertuariniame.
Galėtų būti toks ir repertuarinis teatras, bet tai jau priklauso nuo jo vadovų. Tokių teatrų būta, mes prisimename ir Jaunimo, ir Kauno dramos teatrą. Dabar tokių nėra. O kiti tik formaliai funkcionuoja, galvodami, kaip nieko nestatyti,- taip juk yra geriausia. O tada ilgainiui atšimpa aktorių ambicijos, jie prisitaiko prie etatinių atlygininmų ir vegetavimo šalia to, kas aktorių terminijoje vadinama „chaltūromis“. Tai baisi, klampi duobė.
O trečia vertus, man pats kūrybinis procesas perdaug brangus, kad aš galėčiau ateiti, pastatyti ir ramiai išeiti, taigi, nebematyti to spektaklio, neberepetuoti, nežinoti, ar jis rodomas.

– Dabar jūs itin daug gastroliuojate, čia jau joks kitas teatras nesusilygins. Nesigėdijate ir mažų miestelių. Tai – teatrinis „likbezas“ ar jūsų teatrinės programos dalis?

– Iš tiesų jau turime savo repertuarą – 8 spektaklius. Pasiekėme veik šimtaprocentinio lankomumo, tiek Vilniuje, tiek išvykose. Važiuojame ten, kur yra salės. Tai pasiekti nelengva. Bet susidūrėme su šiem laikams netikėta situacija: spektaklius lanko gausiai, net ir tuos, kurie didžiojoje scenoje, bet nebegalime parodyti tiek, kiek reikėtų, nes paklausa didesnė. Susiduriame su Nacionalinio teatro repertuaru ir ne itin dideliu jo vadovų noru mus įsileisti. Kuo toliau, tuo mažiau gauname dienų repetuoti. Dabar esame su spektakliais, bet be scenos. Iš vienos pusės – skriaudžiamas žiūrovas, iš kitos – patys negalime rodyti. Tad gastrolės po Lietuvą mus ir gelbsti, Vilniuje rodyti sunkiausia. Dabar tarsi dar norėtume išlaikyti tą tempą, statyti spektaklius,- bet beveik nebėra galimybės jų parodyti.

– Kadangi daug važinėjate, pamatote daug kitokios publikos. Kokia yra tavo publika, ar įsivaizduoji idealią? Ir kaip skiriasi Vilniaus publika nuo, sakykime, Jonavos?

– Iš tiesų Vilniaus publika išskirtinė. Bet pasirodo, kad mažuose miesteliuose ji spontaniškesnė, atviresnė. „Shopping and Fucking“ labai sunkiai startavo Vilniuje, bet atgijo Jonavoje, Kaune, ir sugrįžo į Vilnių su nauja energija.
Man labai įdomu dirbti su publika, stebėti ją, analizuoti komunikaciją su žiūrovu. Kiekvienas žmogus yra labai atviras, kai vienas žiūri kiną ar televizorių. Ir nėra konservatyviškesnės publikos už teatro: ten žiūrovai angažuojasi, salėje atsiduria jau minioje. Jį apima minios sindromas. Išankstinis santykis su spektakliu tampa vidinio spektaklio vyksmo procesu; jei žiūrovai stebėdami spektaklį „persilaužia“, išsilaisvina, įvyksta stebuklas. Salė iš baikščios, įtarios minios virsta linksma atsipalaidavusių asmenų kompanija. Tada įvyksta spektaklis. Geriausiai tai matoma „Shoppinge… “ ar „Ugnies veide“,- iš pat pradžių justi atmetimo reakcija, nepriėmimas tų acocialių personažų. O ilgainiui žiūrovas ima jiems simpatizuoti ir sirgti už juos. Galbūt mažuose miesteliuose toks salto mortale būna dar akivaizdesnis.
Apskritai mūsų teatrui tai, kad susiduriame su įvairiausia publika iš įvairių šalių, yra labai svarbus pasitikrinimas. Todėl ir nepaliaujame repetuoti.

– Po oberiutų saugaus siurealizmo trilogijos ryžaisi pabandyti socialinio užtaiso pjeses, kurios Lietuvoje apskritai niekad nebuvo nei stiprios, nei populiarios. Ar tau rūpėjo, kas yra tos „cool Britania“ pjesės, ar rūpėjo pačios temos? Ar norėjai angažuotis iššūkiui ir kurti socialinį skandalą?

– „Ten būti čia“ 1990-aisiais, turėjo sprogstamąjį užtaisą: iki tol tokio teatro visai nebuvo. Nebuvo modernaus avangardistinio teatro – vistiek modernūs spektakliai buvo su moraliniais imperatyvais, jie teigė savą pasaulėžiūrą. Ezopo kalbos teatras turėjo aiškią pilietinę, gyvenimišką poziciją. O „Ten būti čia“ nieko neteigė, tik dekonstravo prasmes, pasaulėžiūras. Toje situacijoje tai nebuvo vien estetinis fenomenas, nes spektaklis nebuvo didaktiškas. Anarchija teatre tapo įvykiu, išsiveržusiu už teatro ribų.
Kažkas panašaus įvyko ir su „Shoppingu…“. Bet tai – jau kitas laikas. Teatras visada gyvena dabartiniu laiku. Bet šiandien visiškai akivaizdu, kad teatras tapo atsietas nuo dabarties gyvenimo. Per tuos dešimt metų keitėsi viskas, o teatre tai niekaip neatsispindėjo, jis vis sudėtingėjo, metaforiškėjo ir didele dalimi nesikeitė nuo 1990 m. Virto, anot režisieriaus Tomo Ostermeierio, guramanų reiškiniu gurmanams. Kai pakliuvo į rankas Marko Ravenhillo pjesė, supratau, kad su ja galima įgyvendinti naują teatro idėją. Jei žmonės eina į šiuolaikinės dramaturgijos inscenizacijas,- vadinasi, ji pastatyta teisingai. Komunikacija įvyksta. Pjesėje utriruotai parodyti visuomenės kampai žiūrovui aiškiai suvokiami, nes mes tik ir riedame tais kampais.

– O kaip prie visuomenės konteksto dera naujausias tavo darbas „Meistras ir Margarita“? Ar tai jau – uždara savyje klasika? Pats esi kalbėjęs apie šį kūrinį jau senokai.

– Visus dešimt metų norėjau statyti „Meistrą ir Margaritą“. Kol kas man dar sunku vertinti, kas tai per įvykis. Tai labai išskirtinė knyga, ir nemanau, kad dabartinius anšlagus lemia spektaklio sėkmė Avinjono festivalyje. Už to stovi pati knyga, jos magija. Jei „Shopping…“ ir kiti spektakliai yra tam tikros intencijos, čia jau – totalus teatras. Čia yra tam tikri archetipiniai modeliai, egzistuojantys visada. Galbūt pats laikas buvo pasirodyti tokiam spektakliui.

– Koks tavo santykis su Bulgakovu? Žiūrint spektaklį nesijaučia baimingo požiūrio į jį, keliaklupsčiavimo prieš rašytoją ir kiekvienos frazės laikymosi.

– Galbūt baimės neliko repetuojant. Svarbiausias dalykas – kad teatrinėmis priemonėmis atverstas romanas. Buvome įkvėpti kūrinio ir kūrėme magiją scenoje. Repetavome „Skaiteks“ gamyklos salėje, buvome užsidarę joje nuo ryto iki ryto, ir ten viskas tiek įsimagnetino, kad galbūt toks ezoterinis buvimas kaip tik leido negalvoti apie nereikalingus dalykus. Sažinė buvo švari – viskas kilo iš to, kas mums patiems svarbu, todėl išnyko klausimas apie objektyvų suvokimą. Buvome nuoširdūs sau, ir tai mus „vežė“.

– Kiekviename tavo darbe netrūksta aliuzijų, citatų, nuorodų į Bibliją. O čia paradoksaliai tu atsisakai scenų Jeršalaime.

– Nenoriu sutikti. Jei žiūrėtume formaliai, tų epizodų su Ješua nėra daug, tik Pontijaus Piloto scena. Bet kiek Ješua istorijos eina per Ivaną! Ješua istorija keliauja per visą spektaklį. Nuo popieriaus lapų dalinimo – paskutinės vakarienės scenos – iki nukryžiavimo, kas, kad jis vyksta ligoninėje. Ješua ar Ivanas – tai amžino pranašo kelias iki Meistro. Tas menininko, meistro kelias mums ir buvo svarbiausias. Mes, beje, šio dalyko nesugalvojome, romane yra užuomina, kad visa tai įvyko kaip Meistro pasakojimas Ivanui ir viskas yra Ivano vaizduotės vaisius.
Visos įdomiausios romano prasmės gimsta iš paralelių,- tas ir šis laikas, Jeršalaimas ir Maskva. Svarbiausia romano mintis yra tai, kad viskas kartojasi ir vyksta vienu metu: amžiais bus cenzorių kompanija, tegu vadinasi jie fariziejais ar literatų sąjunga. Tai vienas esamasis laikas. Svarbiausia man buvo perkelti pačiam rūpimas idėjas. Kaip sakė Sigitas Parulskis, pranašai yra užmušinėjami savo pačių įrankiais. Tai tema apie nuolatinę kūrybos misteriją. O teatras savo misteriška prigimtimi leidžia geriausiai apie tai kalbėti. Nes žodis – perdaug baigtinė struktūra, o teatre įmanoma apie tai kalbėti kitomis, atviromis priemonėmis.

– O Meistro paveikslas?

– Susidūriau su tam tikrais vertinimais dėl to. Meistrą mes jau matome užmėtytą akmenimis, esantį tremtyje. Jis ištaria pačią baisiausią frazę apie kūrėją: „Taip, rankraščiai nedega, jie pamirštami“. Romane mes neturime jokio Meistro aprašymo. Bet visuomet pranašai nepriimami visuomenės. Nes jie nėra pakankamai gražūs, nepakankamai charizmatiniai. Ir niekas neklauso, ką jie kalba, iš jų reikalauja charizmos, įtaigos. O skelbiama tiesa pernelyg banali, vulgari, nes paprasta. Meistrai susiduria su ta pačia problema – jie nepriimami, nes tikimasi iš principo tam tikro volandiškumo juose. Jie pripažįstami po mirties todėl,kad tada jų tiesų nebetrukdo jų vaizdas. Todėl mes ir kūrėme Meistrą kaip sudegusį degtuką, kaip tremtinį be charizmos. O jei jis būtų gražus, impozantiškas – koks gi čia būtų stebuklas, kad jį myli moteris? Tam tikrų ikonų – Meistro, Margaritos ar Volando – sukurti neįmanoma, jie ir taip perdaug idealizuoti. Todėl reikia žaisti teatro magijos diktuojamomis situacijomis.
Iš tikrųjų šis spektaklis yra susumavimas visų mano teatrinių paeiškų, viso kūrybos dešimtmečio. Jame jungiasi visa patirtis – sceninių ieškojimų, darbo su aktoriais

– Tad jei uždėtas namo vainikas, – kas toliau?

– Iš tiesų – kažkada kalbėjomės su Nekrošiumi ir aš paminėjau, kad norėčiau statyti „Meistrą ir Margaritą“. O jis sako – nepatariu. Nes spektakliai turi taip pat būti gerai išdėstyti, kaip ir statomi, režisieriaus kelias – tai ilgas maratonas. Jei, sako, tai bus blogas spektaklis, tu dar turėsi rezervo taisytis, inspiracijų kai ką keisti. Bet vis tiek tai bus blogai, nes tai – ta medžiaga, kurios blogai statyti tarsi ir negalima. O jei pastatysi gerai? Kas toliau?
Tada nelabai į tai įsigilinau, bet dabar šie išmintingi žodžiai vėl iškyla. Su šiuo spektakliu įgyvendinau savo siekį, galimybę kalbėti svarbiausia man tema apie pranašą ir visuomenę. Ir atsitiko kaip Tarkovskio „Andrejuj Rubliove“ – paauglys nuliejo varpą, visi pamatė – skamba! Apsisuko ir nujojo. O jis ėmė raudoti. Nes menininką pažeidžia linktelėjimas galva, aplodismentai, adoravimo stebuklas kaip savaime suprantamas dalykas. Meistras supranta, kiek yra aukota tam kūriniui. Smūgiuoja į paširdžius tai, kad rankraščiai pamirštami.
Pastatytas „Meistras ir Margarita“. Stebuklas įvyko, į kurį buvo eita 10 metų. Ir niekas nepasikeitė ir nepasikeis. Tai baisiausia. Taigi, jaučiu savotišką šoką, skausmą ir pagirias.
Bet kita vertus, esu jau kiek užsigrūdinęs, ir paskutiniai metai suteikia drąsos. Galiu toliau statyti ir nebijau nesėkmės.