Vartojimo epochos komedija infliacijos laikų teatre

Pirma mintis, kuri gimsta, pamačius šį vaidinimą, tai abejonė, ar nebus spektaklio programėlės sudarytojai suklydę, įrašę spektaklio režisieriumi viešnią iš JAV Yaną Ross vietoje Oskaro Koršunovo. Kitaip tarus, jeigu nežinant kas pasakytų, kad jį režisavo Koršunovas, tikrai patikėtum. Tiesa, pasvėrus įpūdžius ir giliau paanalizavus, iškyla esminių argumentų, kodėl tai negali būti OKT teatro viešpaties darbas. Bet visa jo ligšiolinių šnekų ir darbų logika byloja, kad be jo įtakos čia neapsieita. Kitaip sunku susitaikyti su mintimi, kad šį nuopelną – priversti šiuolaikinę lietuvišką pjesę taip adekvačiai ir raiškiai nuskambėti mūsų teatrinėje kasdienybėje – tektų priskirti statytojai atvykėlei.Beje, pastatymas nėra iš tų, kuriame galėtume rasti stulbinančių ir neregėtų pastatyminių atradimų (tuo atveju, jeigu Jūsų teatrinio išprusimo diapazonas nesiriboja vien „Žaldokynės“ ir „Meilės pagal grafiką“ marginalijomis). Atvirkščiai. Jame labai raštingai ir saikingai panaudotos jau gerą šimtmetį vartojamos ir lig šiol modernios teatro priemonės. Kadangi režisierė Y.Ross dėsto teatrinį raštingumą Yeilio universitete, tai džiugu, kad jos auklėtiniai tikrai žinos, kas yra socialinis teatras, Brechto „atsiribojimo principas“, socialinės kaukės vaidyba ir pan.

Dar smagiau, kad režisierė ne žodžiais, o darbais šią išprusimo spragą palopys ir mūsų kaprizingai, bet tikro teatro pažinimo nuodėmės dar nenukamuotai publikai. Bet ne viskas čia taip paprasta šiame kompaktiškame vaidinime, kuris per nepilnas dvi valandas minimaliomis priemonėmis sugeba publikai pateikti koncentruotą dar nepatirtų teatrinių įspūdžių dozę. Visa šio fenomeno esmė glūdi vis tik L.S.Černiauskaitės pjesėje, ir teisus buvo O.Koršunovas, sakęs. kad „Liučė čiuožia“ yra ypatinga (na, bet jis ją pastatė Amerikoje, amerikietė ją pastatė pas mus, o mums iš to „barterio“ gal tik nauda).

Bet pradėkime nuo to, ką įprasta vadinti „scenografiniu spektaklio sprendimu“. Čia autoriaus nuoširdūs (ir jau nevienąsyk pelnyti) reveransai scenografei Martai Vosyliūtei. Ji drauge su režisiere sukūrė ne vien scenografiją kaipo tokią, bet ištisą scenografinį įtaisą. Jis yra minimalistinis, bet jame dera ir „aplinkos teatro“, ir kabareto, ir minėtojo socialinio teatro, ir šiuolaikinių technologijų elementai.

Mat nederėtų ignoruoti tos aplinkybės, kad spektaklis vyksta kinematografinėje sostinės multiplekso „Coca Cola Plaza“ (kur įsikūręs teatras „Domino“) erdvėje, be kulisų ir be teatrinio „dangaus“. Tai pabrėžia ir įžanginis muzikinis fonas prieš „seansą“, ir nuo infragarso virpančios žiūrovų sėdynės „seanso“ metu, ir titrai „filmo“ pabaigoje. Štai toks savotiškas „kino-teatro“ žanro reginys.

Pačią M.Vosyliūtės sukurtą dekoraciją sulyginčiau su… kompiuteriniu įtaisu, turinčiu labai funkcionalų ir vartotojui pritaikytą („user friendly“) „interfeisą“. Tai – didžiulis fototapetas, uždengiantis visą scenos horizontą ir erdvę virš scenos. Jis vaizduoja daugybę daugiabučio namo celių su standartiniais langeliais ir balkonais. Fototapeto fone – standartinė persirengimo spintelė, kokios būna baseinuose ar čiuožyklose. Ji tarsi atkartoja keletą iš daugybės daugiabučio celių, ir į jos siauras metalines dureles stebuklingai sutelpa ir gyvi personažai, ir atributai.

Tuo pat metu spintelė atlieka ir ekrano, t.y. „displėjaus“ funkciją: čia nuolat, spektaklio įžangoje ir tarp epizodų, transliuojami čiuožyklos vaizdai. Spektaklio personažus vaidinantys aktoriai ekrane tiesiog mėgaujasi neįmantriu pasičiuožinėjimu po niekuo neypatingą „Akropolio“ ar panašią čiuožyklą: pačiūžų čežėjimas, muzikėlė, šypsenos, lengvas alsavimas, laisvi rankų ir kojų gestai, lygsvaros paieškos ir nepavojingi paslydimai.

Čiuožykla, užkoduota pjesėje kaip mįslė, šiame pastatyme yra išsprendžiama kaip pagrindinė aplinkybė ir tema. Visa vaidyba tarsi vyksta ant čiuožyklos ledo, personažai tarsi čiuoždami tveriasi vienas kito, ieško lygsvaros, slidinėja ir skaudžiai virsta. Bet čiuožykla labai netikėtai ir išradingai siejasi su jūros metafora. Jūra spektaklyje atsiranda iš pjesės teksto.

Centrinio herojaus, jaunuolio Felikso (Marius Jampolskis) tėvas (Darius Gumauskas), kamuojamas prostatos negalios, ir iki ausų paskendęs anaiptol ne jūrinės kilmės vandenyse, prašo sūnaus po savo mirties nuvežti Motiną, geidulingo įniršio apsėstą furiją (Aurelija Tamulytė) prie jūros. Jūra ir čiuožykla; neribota ir siautulinga banguojačių vandenų erdvė, ir sušaldytas, slidus ir ankštas paviršius. Bangų šėlsmas, pažadinantis herojuose palaimingos laisvės pojūtį, atlapojantis sielos šauksmą – ir efemeriška sklendimo iliuzija su suveržtų kojų skausmu ir neišvengiamo dribimo mėlynėmis. Laisvo žmogaus palaima ir žmogaus iš „celės“ iliuzorinė laimės fikcija.

Be abejonės, personažų „nelaisvumas“, jų užsisklendimas „celėse“, yra jų vidinė būsena, o ne vien sceninio sprendimo elementai. Tai užkoduota pjesėje. Pjesės struktūra taip pat ypatinga. Ją sudaro keliolika (berods, dvylika) epizodų. Kiekvienas epizodas – kaip skečas: yra trumpas, užbaigtas, turi pradžią ir pabaigą. Epizodai tarpusavyje lyg tai ir nesusiję: štai Feliksas barasi su žmona Liuče, o štai jis jau vėl mokinys, ir barasi su tėvais; ir vėl – su Liuče. Štai Liučė žada išvažiuoti, štai ji niekur neišvažiavo, štai ji iš kažkur gįžo; ir t.t.

Epizodų viduje personažų gyvenimas vyksta taip, tarsi čia pat jame būtų ir pradžia, ir pabaiga, gimimas ir mirtis. Todėl žmonės bendrauja, sakydami tai, ką galvoja, o galvoja visai ne tai, ką jaučia. Tarsi paskutinį kartą, nes tuoj bus miniatiūrinė mirtis, epizodo pabaiga, ir tuoj viskas bus iš naujo ir bus kitaip. Gimimo ir mirties temos pjesėje ir spektaklyje taip pat vieningai dera, kaip čiuožyklos ir jūros.

Personažai užsisklendę ne tik savo būstų celėse, kur jie atsiriboję ir nuo artimiausių kaimynų gyvenimo, ir nuo viso pasaulio. Jie užsisklendę ir savo kiekvieno asmeninio likimo celėse. Žmogaus likimas L.S.Černiauskaitės pjesėje tampa izoliuotu vienadieniu vienkartiniu reiškiniu, kuris gali būti atkartotas daugybę kartų įvairiomis formomis.

Todėl ir personažai atrodo taip, kad atrodytų, jog jų vietoje galėtų būti bet kas kitas. Pradedančioji, bet aktyviai progresuojanti jauna feministė Liučė su fantastiška suknele iš žurnalo viršelio (Rasa Samuolytė). Kompleksuojantis ir regresuojantis humanizmo šmėklų apsėstas idealistas jaunuolis Feliksas (Marius Jampolskis). Neįgyvendinto moteriškumo traukulių kamuojama naminė furija Motina (Aurelija Tamulytė). Nuolankiai link savo apgailėtino gyvenimo finalo, teliūskuojančio šlapimo jūroje, linguojantis humanistas Felikso tėvas (Darius Gumauskas). Čiuožyklos tarnautojas panašus į krepšininką, iš kurio per kraštus liejasi fizinės tobulybės ir bedvasio orumo perteklius (Petras Lisauskas). Anorekcijos ir grožio procedūrų nukamuota pavydžioji jo žmona Tania (Judita Zareckaitė). Žurnalinio sekso vizija ir Felikso erotinis miražas – Laimos Vaikulės imitacija Moteris iš prekybos centro (Monika Bičiūnaitė).

Toks įspūdis, kad į bet kurio iš šių personažų vietą gali būti ištrauktas iš gyvenimo ir „išrašytas“ bet kuris kitas šiuolaikinis charakteringas tipažas. Kaip iš kompiuterio – bet kokia „byla“ (failas) ar aplankas („folderis“). Bet kol tas personažas, tas jo lokalus likimėlis nėra ištraukti iš jo celės į viešumą – jie neegzistuoja. Jų nėra ne tik kaimynams, ne tik „viešajai erdvei“ ar kokiam kūrybiniam individui, kaip L.S.Černiauskaitė, ar Y.Ross, ar O.Košunovas. Jo nėra apskritai – globalaus likimo sąvokos kontekste.

Todėl straipsnio autorius ir išdrįsta antraštėje paminėti terminą „komedija“. Kaip pvz., pas A.Čechovą – vadinasi „komedija“, o pabaigoje būtinai kas nors miršta ar žūsta. Visuotinė komedija su charakteriniais žmogiškųjų tragedijų intarpais.

Ir pjesės epizodai, kurie ir šiaip jau sudėlioti pjesėje ne chronologine tvarka, regis, galėtų būti sudėlioti vėl kitaip. Ir nuo to publikos suvokimo plotmėje niekas itin nepasikeistų. Tokia dramaturginė-sceninė dėlionė, pramoga statytojui ir publikai. Ir kiekvienas režisierius gali pasirinkti, kurį personažą ar epizodą akcentuoti. Antai Y.Ross akivaizdžiai puikiai valdo tokius dalykus kaip „praeinamųjų epizodų“ ir „esminių epizodų“ kaita ir manipuliavimas. Ji moka organizuoti „dialogą trise“, valdo „fizinių veiksmų metodą“ (charakteringiausias pavyzdys – Tėvo ir Felikso dialogas apie Motiną, kurį M.Jampolskis vaidina ant pačiūžų). Apskritai šis spektaklis – puiki vaizdinė priemonė studijuoti šiuolaikinės dramaturgijos ir jos sceninių galimybių charakteringus bruožus ir principus.

Už ką dar tikrai galima padėkoti režisierei ir jos bendraminčių grupei – tai už neatsainų L.S.Černiauskaitės pjesės perskaitymą. Nes mūsų erdvėje dažniausia galioja toks teatrų požiūris į modernią tautinę dramaturgiją: nieko iš to teksto nebus, jeigu mes jo „neprifarširuosim“ savo atseit išlavinta teatrine išmone. O čia buvo iš esmės mąsliai ir produktyviai pažiūrėta į pačia draminę teksto esmę, kaip į fenomeną, ir surasta jam adekvačių ir efektyvių išraiškos priemonių.

Režisierei, be abejonės, turi už ką padėkoti ir visi iki vieno vaidmenų atlikėjai. Vieni čia rado galimybę naujai pademonstruoti savo publikai savo pažįstamą sceninį veidą, kiti – pateikti dėkingoje aplinkoje savo sukurtus įsimintinus ir ryškius personažus. Bet iš tikrųjų tikras atradimas čia yra pora – Aurelija Tamulytė ir Darius Gumauskas. Pastarojo pasirinkimas pagal amžiaus neatitikmenį („jaunas vaidina seną“) iš pradžių kelia abejonių. Bet spektaklio eigoje jos dingsta. O Aurelijai Tamulytei epizodinė spektaklio struktūra suteikia galimybę išlieti tą galingą tragedinį potencialą, kurį ji vis tausojo, lig šiol vilkdama pakankamai šabloninių vaidmenų šleifą. Na, o finalinis jų abiejų epizodas, Tėvo ir Motinos „mirties šokis“ ant tarsi trykštančio čiurkšlėmis tirpstančio ledo paviršiaus … Tai dera pamatyti.

Apskritai visa Tėvo ir Motinos linija šioje lyg tai padrikoje epizodų ir personažų dėlionėje, kokia atrodo pjesė „Liučė čiuožia“ – vienintelė akivaizdžiai ištisinė. Joje yra dėkingų vaidybinių vietų, galinčių išgarsinti ne vieną aktorių ar aktorę.

Šiuo atveju režisierė vis tik pasirenka ir akcentuoja aktorę – moterį. Todėl dera atmesti visas ligšiolines abejones, ir pripažinti, kad tokio spektaklio negalėjo pastatyti O.Koršunovas, ir galėjo sukurti tik mieloji viešnia iš Amerikos, režisierė Yana Ross.