Vaikų pasaulio mūšių kronika

Už visų kalnų ir vandenynų, taigų, dykumų, taifūnų, labai sunkiųjų pramonių, labai ilgų geležinkelių ir labai didelių skaičių per patį vidurį yra tokia šalis, kur žvaigždės nekrenta ir žemė nedreba. Bet ta šalis, akim žydrųjų ežerų, turi daug žodžių iš didžiųjų raidžių (Istorija ir Kančia, pavyzdžiui), labai stiprią ir išrankią atmintį bei visą okeaną rimties bei liūdesio. Viską, ką turi, saugo labai budriai, apstato tomis didžiosiomis raidėmis ir apkabina vėliavomis, ypač Skausmą ir Praeitį, ir intonaciją parenka atitinkamą, epinę – herojinę dažniausiai. Tai, kalbant rimtai, ko gero, yra vienas iš „oficialiai“ mūsų kultūroje įteisintų būdų apsigyventi abstrakčiose sąvokose (Istorija, kaip ten bebūtų, viena iš jų) ir išgyventi skaudžias patirtis. Kitokie būdai, bet labai lipnūs ir dažnai privalomi – ne itin aštrus ir nuoširdus cinizmas arba šlapias graudulys. Daug „ne“ ir dažni lietūs, pasakytų žmonės apie tą šalį.

Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys (ir šis žodis šiuo atveju beveik galėtų reikšti žanrą) “Malyš” visom trim savo kreipimosi “į pasaulį” fazėm gana nuosekliai sudaro terpę visai kitai intonacijai skleistis. Pati pjesė, kaip reiškinys (su visu kontekstu, lūkesčiais ir džiaugsmais), jos skaitymas „Naujosios dramos akcijos metu“ ir galiausiai spektaklis Oskaro Koršunovo teatre sąmonėse tų žiūrovų, kurie sėdi Mažojoje salėje su tekstu ant kelių ar rankinuke, spektakliu prieš akis ir (galimas daiktas), „Meno forte“ vykusiu „Malyšo“ skaitymu atmintyje, sudaro tam tikrą visumą. Šio, sąlygiškai kalbant, triptiko dalys „bendrauja“ tarpusavy, atskleidžia panašumus ir skirtumus, „užsideda“ viena ant kitos, suskamba darniai arba ne visai ir sukuria aktyvų, daugiakryptį prasmių judėjimą. Ne vingriai konceptualų, o žaismingą, kartais stringantį ir lengvai ironišką.

Viskas paprasta, kaip folkloras ar mūsų menų duona kasdieninė – archetipai. Tėvas – duktė, motina – sūnus, kelionė, šaltis, alkis, meilė, baimė, prievarta ir prisirišimas. Kita žodžių grupė nusakytų tarsi konkretų laikmetį, kurio vertinimas ir ikonografija turi savo kanoną. Sibiras, vagonai, rusai, vokiečiai, karas… Keista, kad to kanono autorius negriauna (nors tam, tarkim, visi kanonai šiais laikais ir egzistuoja), nei pjesėje, nei spektaklyje, nepateikia prieštaros nei kitokiais faktais, nei interpretacija, bet vis tiek pasielgia su juo gana savotiškai, įvairiais lygmenimis deformuodamas laiko sampratą. Datomis, užrašytomis ant emaliuotų puodelių dugnų, nusakytas konkretus laiko tarpsnis (prieš akis iškylantis 1 9 4 0 ar 1 9 4 5 – tarsi ironiška replika senoviškiems filmams apie karą, kai šios datos išsididina ekrane, griaudint simfoniniam orkestrui); epochos, „istorijos puslapio“ kontūrai lyg ir lieka. Visų keturių personažų taip pat nepavadintum „nuistorintomis“ abstrakcijomis. Tačiau jų istoriškumas yra paprastai nusimetama kaukė, lengva karikatūra, pabrėžianti, kad visa tai tėra apnašos. Arvydo Dapšio vaidinamas Tėvas – labai lietuviškai inteligentiškas, kantriai derinantis kompromisus, nuolaidžius principus ir autoironiją, gana stiprų išlikimo instinktą ir skrupulus, grubumą, romantiką ir atodairą į „kitus“, nuolat veikiančią anteną, gaudančią tų „kitų“ esamas ir nesamas nuomones apie jį. Nuo pat pradžių Tėvas priešinasi situacijos primetamam statusui – ir kalinio, ir aukos, po truputį pabėgdamas į save. Ne į nostalgiją, prisiminimus, viltį ar kerštą, o į tuščią, autistinę radijo trukdžio erdvę be jokių prisiminimų. Tatjanos Liutajevos Nastia labai lengvai nusimeta „tarybinės moters“ pavidalą, atskleisdama kur kas galingesnį monolitą – Moterį, Motiną – minkštą, juslinę, kuri galėtų visą pasaulį apdengti balta staltiese ir susodinti aplink jį savo artimuosius. Gabrielios Kuodytės Silvija iš pat pradžių yra tik duktė, ta, kuri liko, kuri laukia, ir nesvarbu, kada tai vyksta. Ši jos savybė, atrodo, yra stipresnė už moteriškumą, ir dėl to ji nesugeba priimti Lionios į savo vidinius namus. O Lionia – Malyšas (Algirdas Dainavičius) tikrai panašesnis į žaidžiantį karą berniuką, nei tikrą kareivį – okupantą, grėsmingą ir agresyvų, nepaisant visų savo tankų ir labai aktyvaus fiziškumo. Berniukas nevirsta vyru, dėl to „neprigyja“ ir jį tenka nupjauti dalgiu.

Istorinis kontekstas, žinoma, niekur nepradingsta, tačiau jis nėra situacijos valdovas. Šiame spektaklyje jis kuriamas (ir griaunamas) per labai savotišką intonaciją. Atrodo, yra aiškus atskaitos taškas (Antrasis pasaulinis karas, lietuvių trėmimai į Sibirą), taip pat yra mūsų laikai ir logiška, kad juos būtų galima kažkaip jungti ir žiūrėti, kas iš šios sandūros išeis. Tačiau šiuo atveju stipriau, ir būtent intonaciškai (nes teksto prasmės ir sceniniai įvaizdžiai konkrečių nuorodų į tai tarsi neduoda) yra tai, kaip „skambėjo“ laikas ir gyvenimas tarp „jų“ ir „mūsų“ laikų. Pradinę nuostabą dėl to, kad nuo Naujosios dramos akcijos iki spektaklio premjeros kažkur „nubyrėjo“ dramatizmas pakeitė miglota atpažinimo reakcija. Be keleto aštresnių momentų, spektaklyje karaliauja tokie ritmai, atmosferos ir išraiškos, kurios priverčia suvokti, kad, ko gero, pagrindinis praėjusios (?) epochos bruožas buvo ne tik plakatinė rimtis, staigūs ir globalūs mostai, prievarta ir nesiskaitymas su asmeniu, bet ir neįveikiamas infantilumas. Filmuose, kronikose, chorinėse dainose ir net knygų iliustracijose išliko raudonveidis, skardžiabalsis pokaris, tvarkingai kirpti vyrai ir moterys, baltos kojinytės ir kūdikiška švara bei putlumas, perdėta, „persukta“ energija. Keitėsi fasonai, mašinų ir batų formos, tačiau likdavo tas pats išorinis sterilumas, plačiai atmerktos akys be jokių abejonių. Žinoma, tai tik paviršinis vaizdas, tačiau yra ir kitas aspektas. Grėsme, pavojus, represijos, santvarkos absurdas, draudimai ir tada buvo gyvi tik suaugusiųjų sąmonėje, o vaikų pasaulyje kur kas realesni buvo Kulverstukas su krokodilu Gena, begalės zuikučių ir meškučių iš multfilmų ar „Lietuvos pionierius“, kur visai įsivaizduoji straipsnelį apie tą Lionią apsėdusį Tunguskos meteoritą. Dar visame tame tikrai nemažai televizoriaus. Beje, kai kurie režisūriniai „Malyšo“ sprendimai tikrai priminė vaikiškų laidų stilistiką, ypač tokio, jei pamenate, „Budilniko“ (tai yra „Žadintuvo“). Ten nuolat suaugę tetos ir dėdės vaidino vaikus, lakstė ir per petį mums visokias istorijas pasakojo gudriais veidais.

Kaip įmanoma egzistuoti vaikiškajame piešinyje? Jūratės Paulėkaitės scenografija (kuri šiaip jau galėtų būti visiškai atskiras ir pernelyg viską pasakantis meno kūrinys, sceninė instaliacija) atkuria netikrų, žaidžiamų namų atmosferą, kur iš daiktų liko tik jų formos. Beje čia galima „įtarti“ ir kažkada kažką buvus, įsispaudus ir dingus, ir tik ruošinius, ertmes, vis dar laukiančios užpildymo, bet svarbiausia turbūt yra tuštuma ir tariamybė. Be to, šios plokštumos kur kas labiau yra tvoros, nei sienos, ribos, nei užuovėjos. Visi keturi spektaklio personažai tikriau bendrauja su savo erdvėje nesančiais, nei esančiais. Tiesioginis dialogas, kai kalbamasi ne neskaitomų laiškų tekstais, pavyzdžiui, tarp Tėvo ir Nastios, Tėvo ir Lionios, vis tiek vyksta per kokį nors tarpininką (kad ir megafoną) ar trukdininką, per sieną ar barjerą (kad ir kalbos). Į kreipinį atsakoma ne klausiančiam, o kitam, ir vis aiškiau, kad tas kitas – tėvas, sūnus, duktė ar motina nėra ilgesio ir atminties išsaugotas realus paveikslas ar juolab toli, bet iš tikro kur nors širdyje girdimas ir atsakantis, o auganti abstrakcija, tuštumos pavidalas. Ir visa tai yra šitaip suaugėliškai rimta ir neišvengiama, kaip biografija su gimimo ir mirties datomis.

Atrodo, kad žodžiai turi daugiau kraujo, kalbinė realybė yra stipresnė ir dinamiškesnė, nei tas gyvenimas, kuris įsiprasmina įvykiais. Dėl to ir Tėvas kabinasi į vieną „kailinių“ ir „kepurės“ pusę, Silvija – į kitą, vienas tarsi tikėdamasis, kad žodžiais iššauks tikrus daiktus, kita – kad taip, tempdama tuos žodžius į save, išsaugos ryšį ir pasaulio tvarką. Nastios kalba per leksiką ir intonacijas „slepiasi“ į kažkiek folklorizuotą pasaulį (beje, rusų ir lietuvių kalbos pjesėje ne tik sukuria epochos autentišką skambesį, bet ir „užkabina“ kur kas gilesnius klodus – kiek lietuvių kalba labiau atliepia šiuolaikinį pasaulį ir poetinį, literatūrinį jo matymą, tiek rusiškuose tekstuose kartais pasigirsta tikrai archaiškos gaidos, derinamos su vos ne „gatvine“ kalbėsena). Lionia žūtbūtinai, kaip su kokiais fašistais, kovoja su nepaklūstančiais žodžiais, bando perdaryti pasaulį, sukeisdamas priežastis su pasekmėm, šaknis su priesagom. Ir iš tikrųjų galima būtų pasakyti, kad šis spektaklis užčiuopė vieną pamatinių žmogiškų savybių: na neįmanoma išgyventi didelių žodžių pasaulyje, neužsidėjus vaikystės šalmo. Ką daryti su tokiais žodžiais, kaip „sudba“, „sčastje“, „buduščeje“, „vybor“, „Sibirj“, „karas“, „mirtis“? Už jo tokia didelė, sunki ir kraupi realybė, kuri bet kad gali įsiveržti į tavo jaukų pasaulį, pramušti stogą kaip koks meteoritas, ir teks bėgti, kad ir į radiją. Turbūt neveltui bet koks tikras istorinis įvykis labai greitai virsta legenda, pasaka. Ir tikrai vertėtų prisiminti, šiais laikais svarstant, kas yra ar buvo kompromisas, kas – konformizmas, kas – non, o kas rezistencija (tokie žodžiai…), pasaką apie pagranduką.