V. Šekspyro klasika modernisto akimis

Kovo 6 dieną žymus Lietuvos režisierius Oskaras Koršunovas šventė 31-ąjį gimtadienį. Šio jauno režisieriaus spektakliai išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – jie apdovanoti prizais Edinburge, Torunėje, Sevastopolyje, Sankt Peterburge, Rygoje. Ypač daug apdovanojimų sulaukė jo trilogija: „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji metai“ ir „Senė“; taip pat „Roberto Zucco“.
1999 m. Oskaras Koršunovas įkūrė savo vardu pavadintą teatrą, kuriame iki šios dienos pastatyti penki spektakliai. Du iš jų – M. Ravenhilo „Shopping and fucking“,V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas“ – pastatė pats teatro režisierius. Naujausio Oskaro Koršunovo spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera įvyko 1999 m. lapkričio 17, 18 dienomis.

Kaip jau ne kartą pastebėta, Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė O. Koršunovo gerbėjams per maža. Į salę žiūrovai, susirinkę žiūrėti „Vasarvidžio nakties sapno“, netilpo ir kovo 14 d.
„Kai sakoma „Vasarvidžio nakties sapnas“, paprastai įsivaizduojame kostiuminę pasaką arba girdime Mendelsono muziką Santuokų rūmuose, – sako spektaklio režisierius O. Koršunovas. – O mes bandome scenoje pavaizduoti pjesės fantasmagoriškumą. Žiūrovai išvys minimaliomis priemonėmis pastatytą spektaklį. Lenta, kuri spektaklyje atstoja ir scenografiją, ir prabangius kostiumus, yra tarsi irklas į žiūrovo vaizduotę. Man svarbu, kad žiūrovas, vos pasirodžius scenoje aktoriams, nesusikurtų jokių išankstinių nuostatų, o duotų valią vaizduotei. Ta lenta, už kurios stovi aktorius, – tai ne skydas, o veidrodis, kuris atspindės žiūrovų vaizduotės srautą“.

Jei kas skaitė V. Šekspyro komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“, žino, kad tai klasikinis kūrinys su daugybe veikėjų, iš kurių painių tarpusavio santykių kuriamos komiškos situacijos.
O. Koršunovo spektakliuose esame įpratę matyti vos keletą veikėjų, tad iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Tačiau šįkart scenoje – net 17 aktorių. Visi jie prisidengę lentomis. Visos lentos vienodos, kol nežinome, kas už jų slypi. Kalbantysis aktorius apsuka lentą marga puse. Taip iš „tuščios lentos“ jis virsta „prirašyta“ – mums po truputį atsiskleidžia. Kadangi laikinai „neveikiantys“ aktoriai slepiasi po lentomis, žiūrovo dėmesys neblaškomas, sukoncentruojamas į tuo metu svarbų personažą.

Lentos spektaklyje panaudojamos kuo įvairiausiais tikslais. Visų pirma, jos yra kiekvieno personažo esybė – tarsi kryžius, kurį jis neša visą gyvenimą. Įsimylėjėliai Hermija ir Lisandras po suvožtomis lentomis slepiasi nuo vedyboms nepritariančio tėvo. Už savo lentos tarsi po sparnu tėvas slepia globotinį Demetrą, siekiantį jo dukters rankos. Bendraujančių personažų lentos sugožiamos, suremiamos – taip vaizduojamas jų dvasių ryšys. Lentomis kuriama veikėjų, klaidžiojančių miške, baimė – apstatyti lentų, jie gūžiasi, neranda išėjimo. Iš lentų sudarytame rate sukasi miško būtybės, ant lentos briaunos tarsi soste sėdi elfų ir fėjų karalienė.

Aktoriai nevilki prabangių dvaro drabužių – visi jie apsivilkę paprastus kombinezonus. Dieną pagrindiniai veikėjai vilki margais kombinezonas, naktį – juodais, juk viską gaubia tamsa. Savo juoda apranga iš kitų kiek labiau išsiskiria Pakas – visos sumaišties sukėlėjas.

Į „Vasarvidžio nakties sapną“ O. Koršunovas supina įvairių tautų kultūrą, V. Šekspyro eiles ir posakius iš šiandieninio gyvenimo. Spektaklyje skamba viduramžių muzika, rytietiškų ir lietuvių liaudies dainų motyvai, vaikų skaičiuotes primenančios žmogui nesuprantamos elfų dainos. Jaunuoliai kalba V. Šekspyro eilėmis, retkarčiais prikabindami posakių iš šiuolaikinių jaunuolių kalbos – Hermija ir Lisandras uždainuoja A. Mamontovo „Ir niekados mums meilės nebus per daug“, užburtas meilės žiedo Lisandras taria „I love you“. Į spektaklį įtraukta ir kitų elementų iš šiuolaikinės kultūros – elfų ir fėjų karalienė Titanija supykusi parodo savo vyrui Oberonui nepadorų gestą, Oberonas kovoja su Paku tarsi Bušido ringe – Pakas pasiduoda plekšnodamas delnu į grindis, stebuklingas meilės žiedas tėra metalinis ratas.

Kai kas gal pasipiktins, kad O. Koršunovas tyčiojasi iš klasikos, tačiau juk ir V. Šekspyras savo komedijoje jungė įvairių kultūrų elementus. Vienoje aplinkoje jis apgyvendino įvairias mitines būtybes: Atėnų dievą Kupidoną, germanų liaudies sakmių elfus, keltų ir romanų mitologijos fėjas, išgalvotus miško būtybių karalius Titaniją ir Oberoną, paslaptingą būtybę Paką. O. Koršunovas tik dar daugiau išplečia V. Šekspyro kuriamą kultūrų įvairovę ir kartu pagilina komedijos žanrą.

Žavi ir stebina kuriami miško garsai. Prieš spektaklį ir per pertrauką tarp spektaklio dalių žiūrovai gali klausytis malonaus paukščių čiulbėjimo. Vidurnaktį miškas pasirodo besantis judrus, margas. Įspūdingai kuriamas fantastiškas elfų ir fėjų karalienės Titanijos paveikslas. Viena prie kitos sugulusios merginos sudaro tarsi liuliuojantį samanų patalą, o trys aktorės viduryje vaidina trigalvę deivę.

Keletą akimirkų spektaklio metu pasijunti taip, tarsi būtum patekęs į judrią žaidimų aikštelę. Kaip išdykę vaikai šoka ratelius ir dainuoja nesuprantamas dainas miško būtybės. Spektaklio pradžioje ir pabaigoje visi aktoriai dainuoja žinomą viduramžių melodiją. Iš pradžių – darniai derančiais balsais, galiausiai – vaikiškais rėkiančiais balseliais. Visa tai linksmina žiūrovus, nuteikia pažvelgti į pasaulį nerūpestingu, vaikišku žvilgsniu.

O. Koršunovas – ne tik šio spektaklio režisierius, bet ir choreografas, dailininkas. Sumanymą moderniai pastatyti klasikinę pjesę jis įgyvendino padedamas dailininkės-asistentės Martos Vosyliūtės ir choreografės-asistentės Vestos Grabštaitės.

Įvairias muzikines variacijas spektaklyje dainuoja jauni muzikalūs aktoriai, Jono Vaitkaus ir Algio Latėno auklėtiniai. Kelerius metus „Dramos aktorių su sustiprintu muzikiniu parengimu“ kursą jiems dėstė ir pats O. Koršunovas. Iš pagrindinių veikėjų ypač išsiskiria O. Koršunovo pamėgti aktoriai, vaidinę ne viename jo spektaklyje: Rasa Samuolytė (Elena) ir Darius Gumauskas (Lisandras). Šiame spektaklyje aktoriams nepakanka vaidinti ir dainuoti, jiems prireikia ir fizinių jėgų atlikti gimnastiniams elementams.