Tylos ir jausmo link

„Mano skausmas nieko vertas palyginti su jos“, – sako vienas iš Sarah Kane „Geismo“ personažų (vertė Aušra Simanavičiūtė), ir tai nuskamba lyg komentaras, skirtas pačiai autorei. Iš tiesų, atrodo, labai sunku identifikuotis su kraštutines, įtempčiausias būsenas nuolat išgyvenančiais Kane pjesių veikėjais. Režisieriai Oskaras Koršunovas ir Povilas Laurinkus drauge su aštuoniais jaunais aktoriais nenėrė stačia galva į „Geismo“ nevilties ir skausmo akivarus, bet labai atsargiai pabandė priartėti prie to, kas yra „už ribos, už skausmo“, atrasti šviesą toje nevilties juodybėje ir tylą sekinančiame garsų sąmyšyje.

Tuščia juoda erdvė ir aštuoni šviesos taškai, atsirandantys įsižiebus virš aktorių galvų kabančioms lempoms ir krintantys ant kiekvieno turimos baltos pagalvės. Arba aštuoni šviesos stačiakampiai, įkalinantys personažus mažame erdvės lope. Jie negali peržengti jo ribų, todėl negali paliesti vienas kito. Išsigelbėjimo troškimas, geismas jausti kitą kaip save patį išsipildo tik per kalbą.

Idant žiūrovai neuždustų, užgriūti sunkios „Geismo“ žodžių, kad ir liudijančių tikriausią, apnuogintą jausmą, lavinos, režisieriai šią pjesę sujungė su kitu Kane tekstu – „Apvalytaisiais“. Čia pasakojama kiek konkretesnė istorija ne tik padeda užmegzti kontaktą su publika, bet ir bando tarsi pateisinti, padėti suprasti „Geismo“ herojų, pjesėje, beje, vadinamų raidėmis A, B, C ir M, kančią. Nors, kita vertus, natūralu, kad konkrečių, „gyvų“, leidžiančių publikai save pažinti žmonių likimai savaip nustelbia „Geismo“ personažus. Šie, vaidinami Pauliaus Baltramiejūno, Aisčio Mickevičiaus, Rasos Marazaitės ir Rūtos Papartytės, iš pradžių suvokiami tik kaip savotiškas fonas ar komentaras „Apvalytiesiems“. Kartais atrodo, kad vadinamieji A, B, C ir M tiesiog žaidžia su tekstu (dėl to kartais jo paprasčiausiai negirdėti) arba tarsi „prižemina“ ekstremalius savo, o kartu ir „apvalytųjų“ išgyvenimus. O kartais jie padeda sukurti šiurpaus košmariškų sapnų ir prisiminimų pasaulio, pasaulio be ateities, viziją. Vizualiai įspūdinga scena, kurioje visi aštuoni personažai, lyg prismeigti prie žemės, beviltiškai ir įnirtingai sukdamiesi apie vieną ašį, išrėkia tekstą apie „stulbinančios nemarios visa nugalinčios besąlygiškos visa apimančios sielą turtinančios protą plečiančios nuolatinės niekad nesibaigiančios meilės“ troškimą. Tačiau būtent – išrėkia. Labai greitai ir labai piktai, kartais leisdami ritmingam įniršiui pasiglemžti žodžių prasmę.

Apskritai spektaklyje daug pykčio, įniršio ir grubumo. Meilė irgi tokia. Tačiau pabaigoje spektaklis ima rimti. Paskutinėse scenose keturi „Geismo“ personažai tampa svarbūs nebe vien savo funkcija. Spektaklyje „Geismo“ tekstas pateiktas taip, kad pabaigoje A, B, C ir M sako nedidelius monologus, persmelktus intymiausio ir asmeniškiausio atsivėrimo, kitaip tariant – kiekvienas randa žodžių kalbėti apie save. Tada užgimsta ir jausmas – intymus ir nerėkiantis.

Ir vis dėlto spektaklis baigiasi scena iš „Apvalytųjų“- Salvijaus Trepulio Tinkerio žodžiais: „Aš myliu tave, Greis“. Žodžiais, ištartais tyliai ir paprastai. Atrodo, tarsi tokio išpažinimo link ir būtų eita per visą spektaklį. Nors Tinkerio santykiai su peep-show šokėja (Laura Mizerytė), kurią jis vadina Greis, yra nužymėti tik punktyriškai, tačiau ir šioje neryškioje linijoje matyti, kaip Tinkeris atranda savyje jausmą. Tiesa, šis kelias į atradimą gana „formalus“, nes tenka sutikti, jog tam, kad per berods tris trumpučius dialogus pavaizduotum personažo evoliuciją (jei tai išvis įmanoma), reikia neįtikėtino vaidybos virtuoziškumo.

Kitas „Apvalytųjų“ personažas – Kristinos Savickytės Greis – irgi pasirodo tik keliose neilgose scenose, tačiau ta jėga, kurią jis atsineša pradžioje, „užtaiso“ visą spektaklį. Pirmąkart Greis išvystame pastirusią ir užsigniaužusią savy, apsirengusią į kareivišką uniformą panašiais drabužiais (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė). Ji atėjo atsiimti Gremo, mirusio brolio, kurio kūną sudegino, nes jis buvo narkomanas, drabužių. Visas Savickytės vaidmuo – tai pastangos bet kokiais būdais apginti ir išsaugoti tą didžiulę meilę broliui. Nenusiimant nuo galvos pagalvės, kai ją mylintis vaikinas Robinas (Modestas Pavydis) ruošiasi prie jos pasikarti ir pagaliau tai padaro, arba net pasikeičiant lytį – norint ir išoriškai jaustis taip, kaip mylimas žmogus. Greis meilė Gremui (jo spektaklyje nėra, nors sesuo kartą susitinka su juo – susapnuoja?) yra kieta, šiurkšti. Mergina net nesubrendėliui Robinui švelnesnė nei savo mylimajam. O šis grubumas slepia užgniaužtą nevilties ir skausmo riksmą, kuriam sykį prasiveržus belieka tyla. Paskutinė Greis scena bežodė. Jau įvykus jos kūno suniekinimo aktui, ji sunkiai atsikelia nuo žemės ir nebyli klausosi Tinkerio atsisveikinimo žodžių. O šis lieka nustėręs ir nugalėtas šito „stulbinančio nemaraus visa nugalinčio“ jausmo išsipildymo akivaizdoje.

Vis dėlto išėjus iš spektaklio ausyse kažkodėl skamba vienintelė frazė: „Aš nieko nejaučiu, nieko“. Iš kur tai? Prisiminiau – keletą kartų piktai ar desperatiškai šią frazę iššovė – kažin ar atsitiktinai vis peršasi „militaristinė“ leksika? – Rasos Marazaitės personažas. Klausiu savęs: o aš ar jaučiu ką nors? Galbūt – kažką, kažkur, labai giliai. „Asociacijos sukeltas skausmas“, anot vieno „Geismo“ personažo. Nepasakysi, kad Koršunovo ir Laurinkaus spektaklis deklaratyvus. Greičiau jį pavadinčiau lakonišku liudijimu. Kad skaudėjo dramaturgei, kad turbūt skauda ir šiems jauniems vaidinantiems žmonėms. Ir kad „tik meilė gali mane išgelbėti, nes meilė mane sužlugdė“.