Ties paskutine gyvenimo stotele

Įnirtingai reklamuota naujausia Oskaro Koršunovo teatro (OKT) premjera Jevgenijaus Griškoveco “Miestas” ne vieną nuteikė skeptiškai: labai dažnai mūsų teatro pasaulyje pasitaiko, kai reklamos kalnas pagimdo scenos pelę. Abejonių sukėlė ir tai, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Saulius Mykolaitis buvo pristatytas ir spektaklio režisieriumi, o vėliau afišoje greta išniro dar vieno režisieriaus – Oskaro Koršunovo vardas. Tačiau publika kimšte prisikimšo Mažąją Nacionalinio dramos teatro (NDT) salę, kur praėjusį savaitgalį vyko OKT premjera. Ir ji neapsigavo.

Langai ir jungtys

Šiame spektaklyje išties sunku atskirti, kas yra režisūros nuopelnas, kas aktorystės, kas scenografijos – tiek įvairių prasmių, reikšmių ir funkcijų šiame nedideliame scenos kūrinyje. Ypač svarbus Marijaus Jacovskio scenografinis sprendimas. O iš tikrųjų dailininkas scenoje pastatė paprasčiausią troleibusų stotelės paviljoną ir užkulisius uždengė banalia statybine polietileno plėvele, sodriai aptaškyta dažais. Scenografas suskirstėerdvę kurioje gyvena spektaklio personažai, į tris pasaulius, apgaubiančius vienas kitą kaip rusiškos matrioškos. Mažiausias – pagrindinio personažo Sergejaus vidinis pasaulis, jis telpa paviljono viduje. Didesnis, jį gaubiantis – Sergejaus gyvenimo scenos erdvę, kur gyvuoja visi jo būties personažai. Ir didžiausias, visa gaubiantis – tai aplinkinis pasaulis, mirgantis bauginančiomis šviesomis ir gąsdinantis didmiesčio triukšmais iš už tinku aptaškytos plastiko plėvės. Stotelės paviljonas – tai ir Sergejaus būsto, ir jo vidinio pasaulio simbolis, virtualus jo asmenybės modelis. Su juo tėra trys jungtys: langelis telefono pokalbiams, langelis televizoriaus ekranui ir slankiojančios durys. Atvira paviljono pusė skirta tik draugui, į amžiną remonto procesą panirusiam Maksui (akt. Algirdas Dainavičius).

Skambesiai ir sąskambiai

Sergejų aplanko svarbiausi jo gyvenimo personažai. Tačiau ir iki galo nepaaiškėja – tikrovėje ar vaizduotėje jis bendrauja su žmona, su draugu, su tėvu. Mykolaitis vaidina jauną dalykišką žmogų, kuris pasirengęs esminiam gyvenimo žingsniui: viską mesti ir kažkur išvykti. Jis apsirengęs klerko kostiumu, kasdiene demisezonine striuke. Vienintelė užuomina į siurrealizmą – skandalingai baltuojantis ir raiščiais apvyniotas gipsas ant vienos jo pėdos. Kitaip žiūrovai galėtų patikėti, kad spektaklio vyksmas rutuliojasi ne pagrindinio veikėjo sapne ar vaizduotėje, o buitinėje psichologinėje realybėje. Autorius puikiai supranta, kad žiūrovai gali visai kitaip suvokti šio spektaklio esmę – ne bėda. Svarbu, kad žiūrovai stebėjo šį spektaklį susikaupę, kaip bažnyčioje. Netrikdė ir tai, kad personažų vardai skambėjo neįprastai nelietuviškai: Tania, Serioža, Genadijus Nikolajevičius, Aleksandras Grigorjevičius ir pan. Tarsi iš kitos epochos ar kito geografinio taško. Kaip tik ši laiko ir geografinių sąvokų painiava, buitinės psichologijos ir absurdiško siurrealizmo sąsaja yra pagrindinė spektaklio “Miestas” savybė. Jeigu ir kiltų noras pareikšti kritinių pastabų, tai gal tik dėl perdėm koncentruotų sceninių aplinkybių, kuriose lyg ir nebelieka erdvės aktorių kūrybos nevaržomai laisvei.

Netikėta maršruto pabaiga

Mykolaičio Sergejus per visą spektaklį taip ir nepakyla nuo suolelio, ir neparodo akių, nors yra stebėtinai mobilus ir išraiškingas. Algirdo Dainavičiaus Maksimas, išsitepliojęs nuo galvos iki kojų tinku ir su dažytojo įrankiais – klounados personažas. Jūratės Vilūnaitės Tania demonstruoja nepriekaištingai dozuotą “N-7” kategorijos kinematografinį erotiškumą. Arvydo Dapšio suvaidinto tėvo subtiliuose balso obertonuose – geriausios kokybės rusiško psichologizmo tradicijų atgarsiai. Šios labai konkrečios išraiškos formos leidžia aktoriams tarsi lengvai ir nevaržomai transliuoti kūrinio prasmę, kurio esmė – “niekada nevažiuok gyvenime “zuikiu”, nes kiekviena stotelė gali būti paskutinė”.

Ir finalinis Ryčio Saldžiaus taksistas, nudūręs spektaklio herojų dėl skatiko – taip pat kokybiškas, funkcionalus ir paprastas, kaip geros kokybės keptuvė ar firminis elektrinis grąžtas. Lietuvoje jau seniai mylimo ir puoselėjamo autoriaus Jevgenijaus Griškoveco kūrinio turinys buvo deramai subrandintas ir patyrė itin sėkmingą sceninę transformaciją.
OKT teatro spektaklis “Miestas” gali būti suvoktas ir kaip naujojo Vilniaus miesto teatro kūrybos manifestas. Juo teatras parodė kūrinį, kuris sugebėjo ir nustebinti, ir sužavėti ištroškusius naujų scenos įspūdžių, ir dorai pasikėsinti į žiūrovų vertybių sampratą. To mūsų teatre jau seniai nebuvo.