Teatrų pavasaris

Dviejuose [festivalio] spektakliuose šiuolaikinė patirtis buvo refleksuojama giliau. „Vaidinant auką“ režisierius O. Koršunovas hamletišką „būti ar nebūti“, padedant Presniakovo dramai, interpretuoja šiuolaikiškai. Režisierius, panaudodamas stilizaciją, literatūrines citatas ir autocitatas, kalba apie šiuolaikinio žmogaus nejautrą. Tačiau tai yra gilaus kalbėjimo apie mūsų laikų negilų žmogų profesionali mistifikacija. Tai padaryta pakankamai subtiliai, tiksliai pasirenkant cituotinus masinės kultūros simbolius, pabrėžiant sąsajas su klasika. O. Koršunovo spektaklio žmogus gyvena nunykusioje vidinėje erdvėje, apsuptoje klišių, stereotipų ir masinių ženklų pasaulio. Rišlų kalbėjimą apie pasaulį ir save atstoja rusiški keiksmažodžiai.

Kitas spektaklis – „Matas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, režisierius Albertas Vidžiūnas). Jau pačioje pjesėje (Herkaus Kunčiaus drama) suformuotas išankstinis ironiškas požiūris į sovietmečio žmones. Režisūrinėje spektaklio kalboje į akis krenta akivaizdūs postmodernaus teatro skoliniai. Tačiau pats principas – ironiškai kalbėti apie save – įtaigus.

Todėl manau, kad šių dviejų spektaklių – „Vaidinant auką“ ir „Matas“ – režisieriai nepasitenkino teatro – pramogos teikėjo statusu ir pamėgino šiuolaikinio žmogaus jauseną spręsti įtaigesne scenine kalba.