Teatrinio sezono įvykis: mirusios senės pabučiavimas

Teatras – ne menas, netgi ne profesija. Kuo toliau, tuo labiau tuo įtikina matyti spektakliai. Kuo toliau, tuo labiau nusitrina takoskyra tarp profesionalų ir saviveiklininkų: nykstant dramos būreliams, būreliais aptenka didžiosios scenos.
Ir nėra skirtybių tarp kartų.

Nueikite (6-8 Lt.) į klasiko Povilo Gaidžio režisuotas “Siuvėjų dienas Silmačiuose” ar pradedančiojo Evaldo Jaro “Šešėlį”, “vidutinės kartos” Ramučio Rimeikio “Pakeleivingus” ar debiutuojančių Jokūbo Viliaus Tūro, Igno Jonyno premjeras. Nėra skirtumų tarp teatrinių kartų Lietuvoje – tik didžiulė, vis labiau besižiojanti praraja tarp teatro profesionalų ir neprofesionalų. Profesionalų liko tik keletas.

Oskaras Koršunovas ne tik profesionalas. “Senėje 2” jis yra režisūros virtuozas.
Pirmoji “Senė” pagal Aleksandrą Vvedenskį ir Daniilą Charmsą išleista 1992 metais. Įžūli ir pilna pikto paradoksalumo, kaip ir pritrenkiantis režisieriaus debiutas “Ten būti čia”.

Naujoji “Senės” versija palieka savo pirmtakę dulkėti teatro istorijoje kaip netobulą teatro eskizą. Palieka ji ir “Ten būti čia”, tapdama rafinuotu, precizišku režisieriaus kūriniu, šalta ir spindinčia sezono viršūne.

Ne nuo prasmių gelmės ar idėjų šviežumo gniaužia kvapą – nuo režisieriaus reiklumo sau ir visiems, netgi nuo techninės meistrystės. Jokio pašalinio garso, apytikrės šviesos ar netikslaus judesio. Vietoj anoje versijoje buvusio karsto scenoje sukasi – be garso! – milžiniška dėžė, kuri yra ir karstas (į ją tyliai vaiduokliškai įsiropščia trys spektaklio personažai), ir stalas, sukąs nesibaigiantį “vodkos” butelį. Prilipęs prie pamėkliškai siūbuojančios “Iljičiaus lemputės”, šlykščiai dūzgia mažutis ventiliatorius – tarsi musė prie musgaudžio.

Prabyla tyla ir garsai, tamsa ir apšvietimas. Kalba tik tai, tada ir taip, kaip to reikia režisieriui.

O dar artistai!

Visada šaltas, nespontaniškas, tarsi pernelyg savitvardos kamuojamas Arūnas Sakalauskas šįkart – tobulas. Jo plastika: embrionas ir nykštukas; jo monologai, stovint ant galvos; jo eisena linkstančiom bejėgėm kojom… Trijų minučių scena: pargriautas ant nugaros, jis niekaip negali atsiversti kniūbsčias, graibo ir graibo orą vabzdžio kojytėmis. Absoliuti iliuzija, reta teatrinės palaimos akimirka: nauja, prasminga, nepriekaištingai atlikta.

Jis ir dar dvi žmogystos sudaro keistą trijulę (puikūs Vaidotas Martinaitis ir Šarūnas Puidokas). Kulminacija tampa beviltiškai ilga jų diskusija – kodėl, girdi, nesulošus kortomis. Marazmas auginamas meistriškai iki virtuoziškumo ir baigiamas ilgu sulėtintu nebyliu snukių daužymu. Nepakeičiami čia – nors nuo pirmosios versijos nepasikeitę – Eglė Mikulionytė (Moteris iš duonos parduotuvės) ir Remigijus Bilinskas (Senė-numirėlis-balerina).

Ar čia yra paukščių? – klausia-šaukia Arūno Sakalausko personažas. Čia nėra paukščių! Oskaro Koršunovo teatre nėra ne tik paukščių, bet ir žmonių.

Juodos žmogystos iškreiptomis fizionomijomis (kurie numirėliai – kurie gyvieji?) geometrinėje erdvėje – juodai balti dryžiai, šaltos plokštumos. Dėžė-karstas – gyviausias ir šilčiausias daiktas scenoje.

Rimo Tumino teatras alsuoja kaip žemė. Eimunto Nekrošiaus virpa kaip oras – su vėjais, liūtimis ir vakaro vėsa.

Oskaro Koršunovo teatras padarytas ir šaltas lyg tuščio karsto vidus.

“Pasaulis yra lavonas” – šita tezė jo kūryboje skamba ne su Čechovo Treplevo melancholija, o tarsi piktdžiugiškai. Pasaulis yra lavonas! Tai pasismaginkim ir nuskuskim tebeaugančią lavono barzdą!
Paskutinėje scenoje trys personažai, trys begarsiai šešėliai eina vienas po kito prie Senės ir kažką jai kužda – ar bučiuoja? Spektaklis baigiasi, o tu jautiesi tarsi pats būtum pabučiavęs tą akinamai baltą, tą jau pradėjusią irti Senę (charakteringas Koršunovui paradoksas).

Išeini iš Akademinio teatro salės į miestą ir matai: Koršunovas nemeluoja. Čia tikrai nėra paukščių.