Teatras iš aktoriaus vidaus

Panašiu kūrybiniu principu paremtas ir antrasis „Sirenose“ pristatytas Koršunovo spektaklis – „Pas­kutinė Krepo juosta“. Lietuvių režisieriaus sprendimas imtis Samuelio Becketto pjesės nustebino. Lig šiol jis įkvėpimo ieškodavo kur kas labiau realistiniuose tekstuose, dažniausiai bandydamas surasti sąsajų su šiuolaikine popkultūra, o jei prisiliesdavo prie absurdo teatro, tai veikiau prie to, kuris buvo pažymėtas prieškarinio avangardo ir oberininkų ženklu. Tačiau, kaip pats prisipažino, apie „Paskutinę Krepo juostą“ Koršunovas pradėjo mąstyti jau prieš dvidešimt metų, pastatęs savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilą Charmsą. Ir daugelį sykių buvo grįžęs prie šio teksto, kalbėdamasis su Juozu Budraičiu – nusipelniusiu teatro, kino ir televizijos aktoriumi. Dabar abu pajuto, kad galiausiai atėjo tinkamas metas šį sumanymą realizuoti.

OKT kamerinės salės kampe stovi rašomasis stalas, kurį apšviečia tik maža stalinė lemputė. Ant stalo, greta seno magnetofono, guli knygos ir pavieniai lapeliai su užrašais. Ant sienos tįso pakabinto juodo kamuoliuko šešėlis. Pritemdytoje salėje žiūrovus pasitinka netolygiai sustatytos žiūrovų kėdės, o už jų – dar ir nedidelis staliukas su dėžutėmis, buteliu vandens ir stikline. Vieną iš kėdžių užsėdusi keista figūra. Tai – Krepas: žilas, susivėlęs, nesiskutęs, apsirengęs juodomis kelnėmis ir nunešiotu paltu. Primenantis apleistą benamį, nebegebantį valdyti savo refleksų. Budraitis nuo pat pradžių vaidina atstumiantį žmogų, nuo kurio visi nusisuka ar veikiau jau seniai nusisuko: jis dejuoja ir dūsauja, sunkiai švokščia, kartais rūgteli ir gašliai susijuokia. Nekelia simpatijų ir valgydamas bananą, kurio žievę švysteli į atsitiktinį žiūrovą. Nuo rašomojo stalo skindamasis kelią prie stalelio, esančio už žiūrovų nugarų, taip pat nesistengia būti delikatus –­ stumdo žmones ir mindo jiems kojas, nekreipdamas jokio dėmesio į jų eleganciją ar juo labiau nepaisydamas to, kad kelia jiems diskomfortą. Paskui jį prie batų prikibusios velkasi ir su kiekvienu žingsniu šlama magnetofono juostos. Tai jos čia svarbiausios, nes jose įrašytas Krepo gyvenimo kelias.

Krepas imasi savo prisiminimų, nes nori dar kartą išgyventi akimirkas, kurios jam svarbiausios. Ant jo piršto vis sužiba žiedas – kadaise buvusios meilės ir šeimos simbolis. Tai žmogus, jau gyvenantis vien tik praeitimi ir nieko iš šiandienos nelaukiantis. Atidžiai, susitelkęs klausosi juostoje įrašyto savo balso: žemo, pavargusio, išblėsusio ir neišraiškingo. Kartkartėmis Krepas nusijuokia arba pravirksta. Kartais kurie nors prisiminimai suteikia jam jėgų – tada jis pašoka nuo krėslo, pradeda vaikščioti ratu arba negrabiai šokti. Kitąsyk jo judesiuose galima įžvelgti daug nevilties ir bejėgystės, lyg mėgintų pabėgti nuo balso, kurio klausosi. Tačiau tuomet apie save primena suskaustanti širdis, ir Krepas bejėgiškai susmunka atgal į krėslą.

Išskyrus didžiulį skausmą, kurį jam sukelia tas keistas prisiminimo ritualas, Krepo niekas nepertraukia. Tai jo atsisveikinimas su gyvenimu. Kai jis paima mikrofoną, kad įrašytų paskutinę savo juostą, praeitis ir vėl grįžta. Rydamas ašaras jis sako, kad nenori grįžti į praėjusius metus. Tačiau kitaip jis negali. Krepas jaučia kartėlį, nes nesugeba susitaikyti su savo senatve ir prabėgusiu gyvenimu. Jam tai – nepertraukiamai visą laiką aktualus, nemirtingas „čia ir dabar“, nenutrūksiantis ir po jo mirties. Dar ir dėl to spektaklį užbaigia ne paskutiniai

Becketto dramos žodžiai, o juostoje įrašytas Krepo balsas, dar kartą sugrąžinantis tą pačią seną istoriją.

Kaip „Žuvėdroje“, taip ir „Paskutinėje Krepo juostoje“, Koršunovo personažų laukia tragiška baigtis. Nepaisant juos skiriančių nesutarimų ir troškimų, visus personažus vienija kito žmogaus artumo, jo šilumos ir meilės poreikis. Čia Koršunovas mato savo teatro prasmę ir iš tokios neapčiuopiamos medžiagos mėgina jį kurti.