Teatras iš aktoriaus vidaus

Oskaro Koršunovo teatras jau kurį laiką eina ieškojimų kryptimi, susijusia su aktoriaus asmenybės studijomis – pirmosios to užuomazgos radosi 2008 m. spektaklyje „Hamletas“, kurio veiksmas vyko daugiausiai aktorių grimo kambaryje. Tai buvo vieta, kurioje nuo aktoriaus privatumo pereinama prie personažo, į kurį jis turės įsikūnyti. Režisierius žiūrovų akivaizdoje atskleidė ypatingą aktorystės meno akimirką, tačiau neperžengė ribos, skiriančios sceną, tai, kas lieka už kulisų, ir žiūrovų salę. Tai jis padarė tik po dvejų metų, statydamas Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ – tai buvo pirmasis spektaklis, pritaikytas vaidinti kamerinėje Oskaro Koršunovo teatro sceninėje erdvėje. Tąkart režisierius prie didelio šalia žiūrovų pastatyto stalo susodino pusiau kasdieniškai aprengtus aktorius, mezgusius dialogą su aiškiai apšviesta auditorija: aktoriai ne tik kalbėjo su žiūrovais, bet ir kvietė juos prie stalo, drauge sakė tostus, ragino bendrauti.

„Žuvėdroje“ – naujausiame OKT spektaklyje, pristatytame Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ – tas suartėjimas yra dar radikalesnis ir intymesnis. Pilkų atspalvių teatro patalpoje, veikiau primenančioje repeticijų salę nei teatro sceną, tėra tik kėdės. Priešais žiūrovus ir už jų nugarų esančias duris dengia dvi juodos užuolaidos. Viskas apšviesta nejaukiomis halogeninėmis lempomis, kurias kiek prislopina pieno spalvos gaubtai. Daugiau nieko. Ant kelių skirtingose vietose stovinčių kėdžių abejingais veidais sėdi aktoriai. Niekuo neišsiskiriantys Sorinas, Maša, Medvedenka ir Dornas atrodo taip, lyg jie būtų besirenkančios žiūrovų minios dalis. Jie ilgai laukia (o mes – drauge su jais), kol kuris nors atsiliepia.

Tačiau šio antiteatrinio asketiškumo Koršunovui pakanka tikram teatrui sukurti. Kai galiausiai ištariami pirmieji žodžiai, jie nesugriauna čia nuo pat pradžių įsiviešpatavusios nuobodulio ir pokyčių laukimo atmosferos. Personažai tarpusavyje kalbasi tarsi būtų nutolę vienas nuo kito, lyg nenoromis, kiek delsdami atsakyti. Jų veiduose matyti nuovargis ir abejingumas. Pažįstu šias veido išraiškas. Prisimenu jas mačiusi prieš dvejus metus, kai Torūnėje stebėjau spektaklį „Dugne“. Juose įrašytas indiferentiškumas kelia įspūdį, kad šie gyvenimo nuobodulio kankinami žmonės jau nieko nebelaukia. Tam tikrus pokyčius, kuriuos gali atnešti Kostios ir Ninos spektaklis, jie traktuoja su lengva ironiška distancija. Jaunimas jiems – kito, jau seniai pasibaigusio pasaulio atstovai. Todėl jie netiki nei menu, nei naujomis jo formomis, apie kurias nuolat kalba Konstantinas.

Ir vis dėlto jis yra teisus. Koršunovas, regis, kartoja paskui Soriną, kad „be teatro negalima“. Todėl beviltiško laukimo atmosferoje mėgina ieškoti dramaturginių konfliktų ir teatrinės įtampos, ir randa ją tarp personažų ir jų užslėptų jausmų. Pamažu erdvė prisipildo ne tik scenografijos elementų ir rekvizito, tačiau visų pirma kur kas sunkiau suvaldomo riksmo: personažai palaipsniui nustoja save kontroliuoti ir vis dažniau atsiduoda emocijoms – tiek bejėgiškumui ir negebėjimui ką nors keisti, tiek tikrų tikriausiai nevilčiai. Apogėjus pasiekiamas dviejose situacijose, kuriose personažai akimirkai praranda orumo jausmą: Irina keliaklupsčiauja prieš Trigoriną, maldaudama, kad šis jos nepaliktų. Kiek vėliau su panašiu prašymu Ninai po kojomis puola Kostia. Atsižvelgiant į aplinkybes, abiejose scenose motinos ir sūnaus skausmas rodosi neadekvatus. Be to, šie staigūs emocijų proveržiai nesukrečia. Jie –­ atidžiai suplanuoti ir įkomponuoti į personažų psichologiją.

Neįprastai skaudi yra ir turbūt gražiausia visos „Žuvėdros“ scena: paskutinis Ninos ir Konstantino susitikimas. Kai Koršunovo spektaklyje jiedu po kelių išsiskyrimo metų apsikabina, išnyksta visas juos skyręs laikas ir visos piktos kalbos, su kuriomis jie buvo susidūrę. Ninai grįžus, jie tampa pora vargšų, nekaltų vaikų, iš kurių kažkas atėmė ramybę ir laimę. Šiaip sau – dėl linksmumo. Taip, kaip Kostia nušovė iš popieriaus išlankstytą žuvėdrą. Šiame spektaklyje žuvėdra –­ tai jie abu.

Psichologinių ieškojimų, kuriems jau kurį laiką atsidėjo Koršunovas, sėkmė daugiausiai yra puikaus aktorių kolektyvo nuopelnas. „Žuvėdros“ galios ir grožio pagrindą pirmiausia sudaro pilnakraujai personažai ir intensyvi jų prigimtis: energingas, kiek naivus, tačiau ir atkaklus Martyno Nedzinsko Konstantinas, išdidi garbėtroška Nelės Savičenko Irina Arkadina, atsiribojęs, padebesiais skrajojantis Dariaus Gumausko Trigorinas, linksmas, nors jėgų netenkantis Dariaus Meškausko Sorinas, taktiškas, empatiškas, nuolat joga užsiiminėjantis Dainiaus Gavenonio daktaras Dornas ir gaivališkoji Nina, kurią vaidino jauniausia trupės narė Gelminė Glemžaitė. Dauguma jų, kuriuos galėjome matyti ir „Hamlete“ bei „Dugne“, dabar gilinasi į naują darbo metodą, pagrįstą tiesiogine konfrontacija su žiūrovais bei intymiu patyrimu.