Tarptautinis teatrų festivalis Torūnėje “Kontakt”

Kas yra ištikimybė autoriui? Tai vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos užduoda šių metų “Kontaktas”, skirtas daugiausiai klasikos interpretacijoms

Nėra dviejų vienodų atsakymų. Vengrų režisieriui Sandorui Zsotera ištikimybė autoriui reiškia aktorių susodinimą “gyvame paveiksle” šeimyninėje nuotraukoje ir kategoriškas draudimas padaryti bet kokį gestą. Taip pastatyta Radnoti teatro “Medėja” (pagal vokiečių dramaturgo Hanso Henny’o 1926 m. versiją) tapo panaši į radijo vaidinimą, o žiūrovai ėmė žiovauti jau po ketvirčio valandos.
Dmitrijui Czerniakowui iš Novosibirsko žodis “ištikimybė” turi antraeilę reikšmę (nėra tokia svarbi). Kitaip nebūtų pastatęs gramofono ir XX amžiaus juostinio magnetofono VIII-ojo amžiaus salone, kurioje vaidinamas “Širdžių nepastovumo” (”Dvigubo nepastovumo”) veiksmas. Tačiau tas P.Marivaux komedijai apie manipuliavimą jausmais nė kiek netrukdo laikytis literatūros kūrinio manieringumo, kurį stebime su vis augančiu nuobodulio jausmu.

Romeo, Julija ir kočėlas

Tad nei ištikimybė, nei neištikimybė tekstui negarantuoja (neužtikrina) sėkmės, dar reikia rasti tinkamą raktą, kuris atrakintų žiūrovų vaizduotę. Būtent tokį raktą ir rado Oskaras Koršunovas. Jis iš “Romeo ir Džuljetos” neišbraukė nei vienos eilutės, tačiau Shakespeare, žiūrėdamas šį Vilniaus spektaklį, savo kūrinio nebūtų pažinęs – garsiausios meilės istorijos veiksmą lietuvių scenos magas (burtininkas) patalpino… picerijoje. Dvi kovojančios Veronos patricijų (miestiečių) šeimos tapo dviem restoranų savininkų šeimomis, kurios kovoja virtuviniais peiliais, mėtosi tešla ir barstosi miltais.

Aišku, kad tai kraštutinės neištikimybės autoriui pavyzdys. Tačiau tos “neištikimybės’ dėka Koršunovas sukuria 50-ųjų metų Italijos miestelio atmosferą, išskirtinai gyvą kaip Viscontti filmuose. Dviejų paauglių ugningos meilės istorija čia tinka kaip cukrus prie kavos. Šiame saulės ir sekso įkaitintame pasaulyje net ir paprastas tešlos minkymas tampa erotine veikla. Jau nekalbant apie kočiojimą…

O tuo pačiu metu tarsi iš lubų paimtų idėjų kaip ant mielių auga teatrinės metaforos. Besisukantis duonkubilis su tešla tampa lemties simboliu, miltai ant Romeo ir Džuljejos veidų reiškia mirtį, baltos dulkės tampa smilkalais ir pelenais, kuriais tėvas Lorencas apiberia negyvus mylimųjų kūnus. Koršunovas šaiposi iš itališkų neorealistinių filmų manieringumo, tačiau tuo pačiu metu kuria universalios tragedijos kalbą, suprantamą ne tik itališkų picerijų nuolatiniams lankytojams.

Konservatoriaus pietizmas (dievobaimingumas)

Kaip sako vienas iš garsiausių mūsų laikų režisierių piteris Steinas, ištikimybė autoriui tai didžiausias radikalizmas beprotiškų medijų epochoje. Radikaliai ištikima yra jo “Žuvėdros” inscenizacija iš Rygos parodyta Bydgorsko “Naujojoje Operoje”. Steinas kaip ir Koršunovas neišbraukė nei vienos Čechovo eilutės, tačiau jo spektaklis – “Romeo ir Džuljetos” priešingybė. Ruošdamasis spektakliui režisierius su aktoriais važinėjo į buvusį Čechovo dvarą, kad sugertų (įtrauktų) XIX ir XX amžiaus Rusijos atmosferos. Rezultatai matomi scenoje – tai ne tik tos epochos drabužiai, bet ir elgesio, kalbėjimo, arbatos gėrimo, kiekvienos gyvenimo minutės pakylėjimo būdas (elgesys, kalbėjimas, arbatos gėrimas, kiekvienos gyvenimo minutės pakylėjimas).

Čia ištikimybė tekstui remiasi personažo psichikos paveikimu – Steinas demonstruoja Arkadinos dvarą (Elena Starodub), kuris susideda į vieną skrynią su teatriniais kostiumais. Tai paaiškina ir jos šykštumą, ir baimę dėl skurdo , ir karštligiškas vyro paieškas, ir panieką artistiniams sūnaus eksperimentams. O netiesiogiai – tragišką finalą, kuriame Konstantinas (Iwanas Szibanowas), pralaimėjęs kaip artistas ir kaip vyras, paleidžia sau kulką į kaktą.

Puikus spektaklis pastatytas dviem sudėtimis – rusų ir anglų (“Kontakto” žiūrovai pamatė Rygos rusų dramos teatro versiją ) – pasaulyje pastebėtas dėl elgesio su klasika modelio. Edinburgo festivalyje Steinas buvo palygintas su restauratoriumi, kuris nuima kelių amžių purvo sluoksnį nuo seno meistro paveikslo. Vis dėlto jei turėčiau pasirinkti tarp konservatoriaus (konservuotojo) Steino ir chuligano Koršunovo, kuris klasiką “purvina”, pasirinkčiau Koršunovą. Ir aš kartais mėgstu Monai Lizai nupaišyti ūsus.