Svarstytina

Aš kaip kritikė kreipiu dėmesį į būdą, kuriuo remdamiesi aktoriai egzistuoja scenoje. Todėl man svarbios Koršunovo paieškos, kurias jis pats apibrėžė susitikime su žiūrovais: papasakojo, kad spektaklyje „Žuvėdra“ jis drauge su aktoriais gvildena klausimą, kiek „aš“ yra „aš“ ir kiek „aš“ – tai kažkas kitas arba personažas. Kur yra riba, skirianti įprastą gyvenimą ir persikūnijimą? Stebuklingą atmosferą, kurią pajutome „Žuvėdroje“, labiausiai ir nulėmė būtent šios paieškos. Žiūrovai jas stebi: visi artistai veikia žiūrovų akivaizdoje, yra scenų, kuriose žiūrovų salės apšvietimas ne visiškai išjungtas, publika ir artistai žiūri vienas į kitą. Publikai tenka ne šiaip sėdėti ir vertinti – jai tenka dalyvauti procese.