Šiandienos Romeo ir Džuljeta – iš konkuruojančių picerijų

Kadangi šiais laikais ilgų teatro rezenzijų bemaž niekas neskaito, Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ lakoniškai ir profesionaliai būtų galima nusakyti Peterio Brooko 1964 metų spektaklio „Maratas/Sade’as“ viso nepaprastai ilgo pavadinimo parafraze: „ Williamo Shakespeare’o tragedija „Romeo ir Džuljeta“, parodyta Amerikos didmiečio „Mažosios Italijos“ picerijos kepėjų, kuriems vadovauja Andy Warholas“. Išsyk būtų charakterizuotas aktoriaus Gyčio Ivanausko Romeo – šis baltaplaukis sintetinės spalvos marškiniais jaunuolis iš tikrųjų primena Andy Warholą, Amerikos popmeno pranašą. Kaip ir O. Koršunovas stato ne kokį romantizmo, o popmeno laikų „Romeo ir Džuljetą“.
Todėl aprengti W.Shakespeare’o herojus šiuolaikiniais amžininkų drabužiais O.Koršunovui būtų nepakankamai radikalus režisūrinis sprendimas. Jie apgyvendinti šiuolaikiniame didmiestyje, kurio viešo ir privataus gyvenimo centras yra picerija.
Kaip A.Warholas, režisierius dėlioja savo kūrinį iš kultūros ir meno ženklų bei klišių, kartais jų nė neredaguodamas: nuo E.Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani“ miltų iki mistinio trilerio (kraupiai atsiveriantis karstas) ar Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėvio“: Arūno Sakalausko ir Audriaus Nako kunigaikštis Eskalas – tikras Karleonė, sicilietiškos mafijos Amerikoje „krikštatėvis“.
Koks šiuolaikinis multikultūriškas didmiestis ir jo įvairiaspalvis teatras būtų be gėjų teatro? Jo taip pat yra O.Koršunovo spektaklyje: ar nenuslystume paviršiumi, vertindami žaižaruojantį Dainiaus Kazlausko Merkucijų tik kaip parodiją?
Mat jo tikrasis priešas O.Koršunovo spektaklyje yra ne puikus Dariaus Gumausko Tebaldas, o Rasos Samuolytės Džuljeta, kuri išardo homoseksualią Romeo, Benvolijaus (Saulius Martinaitis) ir lyderio Merkucijaus triadą. Tik nereikia visko suprasti pažodžiui: Romeo nėra gėjus – bet galėjo juo tapti, jeigu ne Džuljeta.
Iš tokių prielaidų galima skaniai pasijuokti – tą O.Koršunovo žiūrovai sėkmingai ir daro. Spektaklyje siaučiančios humoro stichijos pirmieji smuikai – D.Kazlausko Merkucijus ir Kapulečių klano bufonas – monumentalioji Eglės Mikulionytės Auklė – sijuonuotas Falstafas ir Merė Popins su savo lagaminu viename asmenyje.
Pridūrus nepamirštamą Dainiaus Gavenonio Parį (originale jo palyginimą „vyras kaip bijūnas“ aštraliežuvė Auklė pakeičia taiklesniu: „ne vyras, o kiparisas“), galima kalbėti apie pamirštą dabartiniame teatre reiškinį – aktorių ansamblį.
Žinoma, picos, picerija, italų mafija – viskas labai įdomu. Tačiau kaip tai susieti su W.Shakespeare’o tragedija?
Dvi konkuruojančios Kapulečių ir Montekių picerijos, spektaklio pradžioje besivaržančios, kieno tešla ir kepiniai geresni – lengvai atpažįstama verslininkų konkurencija.
Tačiau, atleiskite: ar galima dėl picos mirti? Arba žudyti? O.Koršunovas tokio idiotiško klausimo ir nekelia: jis W.Shakspeare’o konflikto ir tragizmo priežasties ieško ne dviejų priešiškų klanų – Montekių ir Kapulečių santykiuose. Komercinė konkurencija negali pasiekti žmogaus prigimties ir ją iškreipti.
Man netikėčiausias ir didžiausias O.Koršunovo atradimas – naujai atskleistas „Romeo ir Džuljetos“ konfliktas. Neapykanta, agresija, tulžis susitvenkia pirmiausia savoje šeimoje, draugų tarpe – priešai tėra dingstis įniršiui, nepakantumui prasiveržti. Jeigu priešų nėra, reikia juos surasti.
D.Kazlausko Merkucijus pirmučiausia kivirčijasi su S.Mykolaičio Benvolijumi, D.Gumausko Tebaldas – su dėde Kapulečiu (Vaidotas Martinaitis), pastarasis – su Džuljeta. Todėl jie pasiruošę neapykantai – ieško priešo kaip narkotiko.
Ir atvirkščiai: E.Mikulionytės Auklė – Rasos Samuolytės Džuljetą, Remigijaus Vilkaičio pranciškonas Lorencas – savo sūnėną Gyčio Ivanausko Romeo yra paruošę meilei.
Toje nuostabioje Džuljetos balkono (iš tikrųjų sodo- W.Shakespeare’ui balkoną prikūrė teatro režisieriai) R.Samuolytės herojė beria žodžius apie meilę – lyg iš anksto išmoktą svetimą tekstą, kuris pamažu tampa savas.
Iš nuostabos apsalęs G.Ivanausko klausosi Džuljetos žodžių – ir jis panašiai mano, tik nemoka taip gražiai pasakyti.
Savo neapykanta ir agresija nužudęs meilę, pasaulis neturi ateities – mirties miltais apibarstomi finale ne tik Romeo ir Džuljeta, bet ir visi Veronos piliečiai. Taip išaukštinti meilę gali tik labai jaunas menininkas, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad O.Koršunovas nepaseno.
Kitados, XX amžiuje, vaidinti W.Shakespeare’ šiuolaikiniais kostiumais buvo modernaus teatro įžūlus eksperimentas. Tik vėliau paaiškėjo, kad ši modernybė yra artima pačiam W.Shakespeare’ui – didžiojo Bardo amžininkų kostiumais vilkėjo ir „Globus“ teatro aktoriai, vaidinantys jo personažus.
Mano nuomone, Jūratės Paulėkaitės dekoracijos yra scenografijos meno šedevras. Tos dvi picerijų indaujos su puodais, keptuvėmis, samčiais ir šaukštais – netikėta naujovė, kuri tačiau nėra šekspyrianos svetimkūnis: XX a. rusų režisierius ir dailininkas Fiodoras Komisarževskis Anglijoje pastatė „Makbetą“ su aliuminio dekoracijomis.
XXI a. Lietuvoje panašų šedevrą – aliumininį W.Shakespeare’ą pastatė O.Koršunovas ir J.Paulėkaitė.