Rudeniniai spektakliai

<…> OKT rodo Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ siauroje repeticijų salėje: prie ilgo stalo veidu į žiūrovus sėdi aktoriai, o keliose eilėse veidu į aktorius susispaudžia žiūrovai. Režisierius Oskaras Koršunovas sako norintis teatrinės laboratorijos, o kas gi pas mus turi jai daugiau teisių, jei ne šis režisierius taranas? Taigi, ryškiai apšviestoje laboratorijoje su mėgintuvėliais (t. y. degtinės buteliais) „sumerkta“: pjesė, aktoriai, publika.

Kas susiras ir skaitys seną Gorkio pjesę, negalės atsitraukti iki paskutinio veiksmo uždangos. Joje tiesiog sutrombuotus posakius ir monologus tarybinė visuomenė labai mėgo cituoti (už aktorių nugarų įtaisyta švieslentė su „bėgančiomis“ citatomis). Dabar drama pačiame dugne, Rusijos nakvynės namuose, užverda kaip nauja. (Manau, kad spektaklio žiūrovų daugumą sudarančiam jaunimui Gorkio tekstas yra tikras atradimas.) Koršunovas ilgiausią, daugiažodę pjesę permaišo, žiauriai trumpina, netgi atsisako logiškos istorijos – tokia savivalė kai kam gali būti baisi, bet, kai atsiverti knygą ir randi ten taip pat sūkuriais kunkuliuojantį veiksmą, režisierius neatrodo „nušokęs nuo proto“. Pjesė leidžiasi preparuojama, net ir perdaryta ji išsaugo skambumą, plakatiškumą. Gorkio taip lengvai neužmuši.

Į spektaklio „Dugne“ aktorinius bandymus pakviesti įvairių teatrų aktoriai. Užduotis jiems – ne tik parodyti personažą, bet ir kai kuriose veiksmo vietose legaliai susidvejinti, atidengti save patį, su vardu ir pavarde, na, pabūti moderniam ir tokiam štai ranka pasiekiamam… Reikėtų tardyti pačius aktorius, kaip jie praktiškai ieško dar kažkokio papildomo, teorinio KITO, ar atlikėjui yra kas svarbiau už šiandien pasisekusį arba nepasisekusį monologą. (Mano ausims ypatingai nuskambėjo klaipėdiečio Dariaus Meškausko Barono monologas apie žmogų, kuris supranta, kad „visą gyvenimą tik keitė apdarus“ ir nieko daugiau.)

O publika šioje laboratorijoje (lapkričio 7 d. spektaklis), sakyčiau, nedalyvauja. Nors daug ir dirbtinai juokiasi, gauna išgerti tikrų gėrimų, bučiuojama į lūpas. Beprasmiška trinti atstumą tarp scenos ir salės? Gorkio tekstas apeliuoja visų pirma į širdį, rašytojas mokėjo ašaringai ir tobulai „groti nervais“. Koršunovas nusivylęs visokiais gražiais žodžiais, tegul jie sau slenka kvailoje švieslentėje, liejasi iš aktorių burnų ant tų įkyrėjusių žiūrovų. Pabaigoje režisierius dar ima ir prilipdo fragmentus iš Šekspyro. Malonus kerštas publikai.