Racionalumas, logika ir jokių daugtaškių

Artūro Areimos ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai „Menų spaustuvėje“

Pastaruoju metu vis dažniau keliamas klausimas, kokio teatro ir kam reikia. Koks jis reikalingas vadinamajam eiliniam žiūrovui, ko iš jo tikisi nuolatinė publika, ką mąsto patys teatralai… Ieškoti sprendimų – vienas svarbiausių teatro evoliucijos veiksnių. Vieni ieško kurdami savo taisykles, kiti bando jungti, atnaujinti kažką anksčiau matyta scenoje… Dažnai intriguoja pasirinkimo priežastys, bet dar dažniau – rezultato efektyvumas.

Po „Laimingųjų“ ir „Freken Julijos“ Artūro Areimos pasirinkimas statyti spektaklį „Prakeiktieji“ pagal Eugene O’Neillo pjesę „Gedulas tinka Elektrai“ labai nenustebino. Veiksmo centre vėl atsiduria meilė, šeima, karas, tradicijos. Tokia medžiaga įsilieja į šiame sezone pasirodžiusių antikiniais mitais paremtų premjerų gretas (J. Jurašo „Antigonė Sibire“, I. Stundžytės „Antigonė (ne)mitas“). Tik šį kartą siužetą adaptavo pats pjesės autorius. Amerikiečių dramaturgas, remdamasis Aischilo „Orestėja“, perkėlė graikų mitą į Jungtinių Valstijų pilietinio karo metus. Agamemnonas čia virto šeimos galva generolu Ezra Menonu (Arvydas Dapšys), jo žmona Klitemnestra – Kristina Menon (Daiva Stubraitė), jų sūnus Orestas – Orinu (Tadas Gryn), o dukra Elektra – Lavinija (Toma Vaškevičiūtė).

Režisierius, akcentuodamas pjesės temų aktualumą, sudėjo veikėjus laiko ir vietos neapibrėžtoje erdvėje. Iš keturių laiptų pakopų sudaryta vaidybos aikštelė panaši į juodą piramidę, kurios viršūnėje yra namai. Čia stovi tai stalas su kėdėmis, tai sofa, – nuorodos į šeimyninį, asmeninį gyvenimą. Žemesnėse pakopose įtaisytos iš apačios apšviečiamos grotos, užgesinus visas kitas šviesas sukeliančios kalėjimo įspūdį. Ne pirmą kartą su Areima dirbančios Kotrynos Daujotaitės scenografija ir vėl minimalistiška, švari, kostiumai – griežtai stilizuoti.

Šaltis, karas juntami nuo pat spektaklio pradžios ir dėl atšiaurios scenografijos, apšvietimo, ir dėl militaristinio stiliaus kostiumų. Aiškiai suprantame, kad Menonų vyrai iš kovos grįš į dar baisesnę – asmeninę, šeimos nesantaiką, brendusią ilgą laiką. Tikroji kovotoja čia pasirodo esanti Lavinija. Jos apranga panaši į alavinio kareivėlio, užsispyrusiai, net aklai einančio į savo tikslą. Pagrindinis jos siekis – apsaugoti tėvą, atskleidžiant motinos neištikimybę su kapitonu Brantu (Dainius Gavenonis).

Šalia stiprios Lavinijos Tado Gryn Orinas atrodo kiek infantilus, viso spektaklio metu taip ir nesustiprėjantis, vis nurungiamas moterų, priartėjantis ne prie brandos, o prie beprotybės. Taigi spektaklyje dominuoja stiprios moterys. Stubraitės Kristina vienintelė išsiskiria savo drabužiais – scenoje ji pasirodo žalia suknia, tokia pat spalva trečiame veiksme pasipuošia jos dukra. Žalia, pirmiausia kelianti asociacijas su žydėjimu, gamta, lygiai taip pat simbolizuoja meilę, geismą, neištikimybę, pavydą ir pyktį. Ir motinai, ir dukrai tinka visi šie epitetai, – Lavinija vis vien supanašėja su motina, kad ir kaip stengtųsi nuo jos atitrūkti. Atrodo, lyg neišvengiama lemtis tik skatina dar didesnį pasipriešinimą.

Logiška, kad Daiva Stubraitė pakviesta Kristinos Menon vaidmeniui. Šiai aktorei visuomet tenka pažiūrėti stiprių, savo tikslą žinančių ir jo tvirtai siekiančių moterų vaidmenys. Tai visai nereiškia, kad artistė ima naudotis štampais, atrodo vienodai. Atvirkščiai. Ji visuomet randa individualių prisitaikymų. „Prakeiktuosiuose“ įstrigo jos ir Arvydo Dapšio dialogas prieš pat Ezros Menono nužudymą. Scena išspręsta labai paprastai. Jie tiesiog sėdi priešinguose stalo galuose, prietemoje, ir ramiai kalbasi – jokių papildomų fizinių užduočių ar riksmų, ką tarsi siūlytų tekstas: sutuoktinių drebiamos šiurkščios tiesos apie (ne)ištikimybę ir (ne)meilę.

Tuo tarpu Dapšio Menonas pasirodė gana vienodas, neišplėtotas. Patyręs aktorius, atrodo, atsidūrė pernelyg paprastose ar laisvose aplinkybėse. Tai nepadėjo išsikristalizuoti personažui, o didžioji vaidmens dalis buvo kuriama vien balsu. Fizika, kurdamas savo personažą, naudojosi Daumantas Ciunis (Piteris). Visuomet susigūžęs, bailus, drebantis, jis vis dėlto kažkuo atkartojo kunigaikščio Myškino (Eimunto Nekrošiaus „Idiote“) portretą. Piterio seserį Heizelę vaidina Indrė Patkauskaitė. Šį kartą režisierius neišnaudojo jaunos gabios aktorės galimybių. Iš esmės jų pora scenoje buvo veiksminga tik savo kontrastu Lavinijai bei Orinui.

Dainiaus Gavenonio kurto kapitono Branto portretas spektaklyje savaip reprezentavo vienintelį „tikrą vyrą“. Juo žavisi moterys, vyrai jaučia prievolę konkuruoti, jis pats atrodo ryžtingas, tvirtai einantis link savojo tikslo. Scenose su juo galėjai justi vis kylančią aistrą, įtampą. Kita vertus, Areima dažnai „pagauna“ reikiamą tempą bei išraišką moters ir vyro susidūrimo scenose. Ypač jei jose dalyvauja plastiški aktoriai, kuriuos režisierius apkrauna fizinėmis užduotimis. Galima dar daug kalbėti apie aktorių pasirinkimą, spektaklyje jiems skirtą krūvį, nes iš tiesų beveik vien ant jų pečių gula visa atsakomybė, tačiau svarbesni atrodo režisūros klausimai.

Konkrečiam laikui dramaturgo pritaikytą antikinį siužetą įkėlęs į abstrakčią terpę, Areima jį savotiškai vėl priartina prie antikos, tik vietoj choro pasitelkia muziką (kompozitorius ir atlikėjas Liudas Mockūnas), skambančią visą spektaklį, kartais papildančią scenos veiksmą, kartais su juo kontrastuojančią. Gyvi saksofono garsai pasiteisina, tik reikalauja dar tikslesnio aktorių ir muzikanto susiklausymo. Jie staiga išryškina vaidybos akademizmą, ypač ryškų pirmame veiksme, atrodytų, skirtame tiesiog paaiškinti istoriją. Režisūrinius sprendimus pradedame pastebėti tik antrame veiksme, o trečiame jų vis gausėja. Atitinkamai keičiasi ir vaidyba. Šalia „taisyklingo“ vaidinimo atsiranda nemotyvuotų fizinių ženklų, simbolių, lyg maišant klasiką su šiuolaikiniais menais.

Toks dvilypumas ir lemia tam tikrą sutrikimą, kartais nesupranti, kuriuo iš dviejų matomų teatrų turėtum tikėti. Areima gerai jaučia ir valdo spektaklio struktūrą, ritmą bei scenos erdvę. Jis žino, ką norėtų daryti, bet atrodo, lyg nelabai atsirinktų kaip. Kiek vyresnis jo kolega Agnius Jankevičius jau turi savo stilių, tačiau po paskutinio jo pastatymo „Miego brolis“ kilo tas pats klausimas kaip ir po „Prakeiktųjų“: ar tikrai reikia viską rodyti taip aiškiai?

Abu režisieriai pasirinko nelengvą medžiagą. Areimai teko susitvarkyti su didžiule pjesės apimtimi, o Jankevičiui – Roberto Schneiderio romaną „Miego brolis“ paversti pjese. Tris valandas trunkantys „Prakeiktieji“ vis dėlto gali išlaikyti žiūrovo dėmesį, o „Miego broliui“ tai pavyksta kur kas sunkiau. Iš pradžių atrodo keista: tekstas įdomus, sudėliotas lyg detektyvas, kiekvieno šeimos nario pasakojimas apie Elijų Alderį (pagrindinį, scenoje nepasirodantį personažą) atskleidžia vis naujas, nežinomas detales tiek apie genialųjį muziką, tiek apie pačius pasakotojus. Ilgainiui tampa aišku, kad literatūros scenoje akivaizdžiai per daug.

Režisieriui ne visai pavyko iš romano sukurti dramą su nuosekliu veiksmu. Scenos keičiasi tik tam, kad būtų galima pradėti skaityti naują teksto dalį. Aktoriai savo personažus scenoje kuria grynai fiziškai, jų charakterio pagrindą sudaro forma, o sakomi tekstai skamba neorganiškai, lyg be pagrindimo, nors žodžiai gerokai svarbesni už vaidybinę formą. Beje, gal jiems dar reikia laiko įsitraukti į vaidybą, įsivažiuoti, gal būt ilgainiui atsiras daugiau vidinės, motyvuotos jėgos.

Kol kas brandžiausiai atrodo Eimučio Kvoščiausko (Piteris) ir Justo Tertelio (Zefas) kuriami personažai. Kvosčiauskas yra mažiausiai suvaržytas fiziškai, jo judesiai natūralūs, nedeformuoti. Tertelis, vaidindamas pusės kūno nevaldantį Elijaus tėvą, vis pameta išorinį personažo įvaizdį, tačiau jis bene vienintelis scenoje nuoširdžiai jaučia.

Didžioji dalis režisūrinių sprendimų būdingi Jankevičiaus spektakliams. Vaidybos aikštelę įrėmina ant grindų patiestas linoleumas, viskas švaru – beveik jokio rekvizito ar dekoracijų, tik centre maža pakyla su kėdute, ant kurios sėdi Nulfas, dar kelios kėdės gilumoje (scenografė – Laura Luišaitytė). Už aktorių nugarų – ekranas projekcijoms (jų autorius – Vaclovas Nevčesauskas). Visą spektaklį scenos gilumoje sėdi keturi juodi angelai – vokalistai. Kaip ir Areima, Jankevičius naudoja gyvą garsą (kompozitorius Marius Baranauskas), jo buvimas atrodo neišvengiamas, kai kalbama apie genialų muziką.

Grįžkime prie preteksto, dėl kurio susiejau šiuos spektaklius, – racionalumo. Abu režisieriai logiškai dėlioja visus spektaklių komponentus. Scenoje beveik nėra pašalinių daiktų, bet koks rekvizitas turi aiškią paskirtį ar prasmę. Taip tvarkydamiesi kūrėjai nepalieka nė vienos laisvos vietos, nė vieno daugtaškio. Veiksmo metu viskas aiškiai pasakoma, dažniausiai dar patvirtinama fiziniais ženklais. Spektaklis panašėja į tvirtai sunertą grandinę, bet kur tuomet nežinomybės ar apgaulės žavesys, tikroji spektaklio gyvastis? Kažkas, ką išsineši iš salės dar nesuprasdamas, kas tai yra?.. Puiku, kad režisieriai susikalba su publika, kad vieni kitus supranta, bet nejaugi nebereikia pokalbio po spektaklio? Pokalbio mintyse.