Prisijaukinti visuomenę

Eidama į Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras, premjera rugsėjo 16, 17 d.), kuriame vaidmenis kuria neįgalieji, kartojausi kadaise Manto Stabačinsko išsakytą mintį apie darbą su „Korio“ bendruomene: „Kuo ilgiau būni su skirtingomis negaliomis, tuo labiau kyla klausimas – ar labai jau čia mes kažkuo skiriamės?“ Šiuos neskirtumus norėjosi įsidėti galvon, kad būtų paprasta priimti „Šventę“ kaip estetinį, o ne socialinį kūrinį. Spektaklio pradžia sugriovė visas pastangas – tarp žiūrovų įsitaisę neįgalieji vienas po kito dėstė savo negalių kilmę ir pobūdį. Užgriuvo sunkumas, ėmė darytis gaila, jutosi gyvenimo problemų masto skirtumai – sukilo viskas, ko norėjosi išvengti. Tačiau spektakliui įsibėgėjus socialinė atsakomybė ir sunkumas blėso: kuo labiau į sceną ėjo kasdienybė ir stiprėjo estetinė raiška, tuo labiau vidun smelkėsi paprastumo, bendrystės ir teatro kaip vietos visiems jausmas.

Režisierius Robertas Wilsonas yra pasakęs: „Priežastis, dėl kurios kuriamas menas, – noras kelti klausimus. Argumentas kūrybai yra siekis klausti „Kas tai yra?“, bet taip niekada ir nepasakyti, kas tai yra.“ Atrodo, kad Gudmonaitės siekis taip pat yra gal tiktai stengtis suprasti, bet leisti sau niekada taip ir nesuprasti. Ir gal tiktai kviesti žiūrovus taip pat prisijungti prie šitos pastangos, neprievartaujant savęs pakeisti mąstymą ar staiga suvokti pasaulio dėsnius. Ne – tik susipažinti. Spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ – tik akustiškai su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Spektaklyje „Šventė“ – gyvai, su fizinę, protinę ar psichinę negalią turinčiais visuomenės nariais. Atsisėsti šalia, pažiūrėti į akis. Galbūt pajusti, kaip kvėpuoja. Viskas.

Užmojis į teatrą atvesti dokumentinį kūną ir ypač balsą šiandien nieko nebestebina. Vis dėlto atvesti imigrantą, atominės elektrinės darbuotoją ar paauglį su savo žvilgsniu į pasaulį yra viena. Visai kas kita – atvesti neįgalų žmogų, kuris aplinką suvokia dažnu atveju jautriau ir į ją reaguoja pažeidžiamiau, galbūt mažiau prognozuojamai. Iš čia kyla didžiulė visos komandos atsakomybė už kiekvieną dokumentinį žmogų, kurio kūnas ir pati negalia čia tampa realybės eksponatu. Šiuo atveju itin svarbus saugumo jausmas: kaip skaitydami knygą norime jaustis saugūs, kad rašytojas žinojo, ką rašo, taip būdami „Šventėje“ norime jaustis saugūs, kad kūrėjai apie viską pagalvojo ir situaciją – net ir netikėtą – suvaldys. Dėl to „Šventės“ scenoje šalia neįgaliųjų Loretos, Kristinos, Olego, Boženos, Justinos ir Juozo atsiranda ir spektaklio choreografas Mantas Stabačinskas. Jis, pradžioje tarsi neutraliai įsiliejantis į diskusiją, vėliau tampa viso siausmo šaltiniu ir šventės generatoriumi. Ir Mantui čia būti tinka: iš jo einanti dokumentinė ramybė ir jų visų su viskuo priėmimas leidžia žiūrovui pamažu imti tapatintis ir tapti tokiais pat mantais, ir taip pat atsakyti už tai, ar šį vakarą vakarėlis įvyks.

Stebėdama spektaklį nejučia prisimenu paradoksą: natūralistinis elgesys scenoje atrodo dirbtinai. Jeigu scenoje elgsiesi taip, kaip elgiesi gatvėje, tai bus melas. Todėl net žvelgdami į tarytum paprasčiausiai stovintį aktorių iš tiesų žvelgiame į labai specifiškai sumoduliuotą ir prie dirbtinės realybės pritaikytą stovėjimą. O jeigu į sceną ateina dokumentinis kūnas ir stovi joje natūraliai – iš tiesų kyla netikrumo ir net nerimo jausmas. Šis paradoksas spektaklyje puikiai jaučiamas ir kartkartėmis vis išmušantis iš vėžių: štai žiūri į tikrą žmogų, o tikras žmogus tau atrodo netikras. Iš čia kyla didesnė distancija nuo negalios žmonių, negu bendraujant su jais realybėje: būtent tai ir padaro juos estetikos objektais.

Šio tikrų kūnų nerimo fone reikšmingas yra režisūrinis sprendimas deformuoti kūną: pradėjus kalbėti apie tikruosius astronautus ir ištarus „astronautas yra kažkas kito“, viena iš neįgaliųjų pradeda kelionę tarp žiūrovų su baltų helinių balionų torsu. Galiausiai iš balionų telieka kyšoti tarsi čia ir išaugusios jos kojos, o vietoj viršutinės dalies tematyti balionai. Man tai – ne tik priemonė įestetinti ir susintetinti dokumentinį kūną, bet ir būdas išreikšti mūsų, eilinių visuomenės narių, dažnai neadekvatų požiūrį į sociumo „astronautus“.

Spektaklis tiek dramaturgiškai, tiek režisūriškai įsivažiuoja sunkiai, mat pradžioje sutelkta visa negalios kvintesencija. Neįgalieji sėdi tarp žiūrovų ir iškart imasi temos. Visuomet labai sunku palaikyti pokalbį, kai pirmais sakiniais esi užverčiamas blogiausiomis naujienomis. Tokie pokalbiai, vėliau net ir mėginant juos lengvinti, nepalengvėja; būtent todėl dažniau einama atvirkštiniu keliu: visų pirma – apšildyti, palengva įsivažiuoti, pajuokauti. O tada jau skelti.

Bet spektakliui plėtojantis toliau sunkios pradžios prisiminimas tampa filtru, per kurį matai jau nebe kūną, o kūną su ta istorija. Ir kaip tik tada ima taip skambėti paprasčiausi kasdienybės paradoksai, kurių pilnos šių žmonių patirtys. Kažkas, kas yra aklas, klausia, kokios spalvos yra juoda kėdė; kažkas, kas girdi balsus, pasakoja, kaip einant į naktinį klubą balsai lieka už durų – nes nepereina face control. Kažkam nuo lingavimo susiveldavo plaukai, kažkas matė dvi saules – nes viena kilo, o kita leidosi. Kažkas šoka kaip Mantas, kažkas šoka, kaip nori, nes visada norėjo šokti. Linguoti. Būti matomas. Ir gimti toks, koks gimė, – net jeigu būnant gimdoje jam leistų pasirinkti.

Paprastai aš esu prieš happy end’us teatre. Bet „Šventės“ happy end’as suveikia atvirkščiai. Čia visi šokame, visiems tarytum lengva, nes mes prisijaukinome. Ir šitame jaukumo jausme pamažu ima dilgčioti: bet jie tikri. Po šito šokio jie grįš ir toliau gyvens tą savo gyvenimą, kuriame tai, kas mums tėra dramaturgija, jiems yra tikrovė. Čia supranti, ką iš tiesų su mumis daro „Šventė“, – ji kelia ne estetinius, o tikrus jausmus apie tikrus žmones. Visokią kaltę, visokį savęs ir kito priėmimą.

Kūrybinės komandos kartu su dramaturge Laura Švedaite sukurtas dramaturginis paveikslas – taiklus, pagaulus ir labai apie gyvenimą. Kažkiek suprantamą, dažniau ne. Kartais dramatišką, kartais šiek tiek absurdišką. Bet ši dramaturgija, ši režisūra ir choreografija kartu skatina neprievartinį jaukinimosi jausmą. Prisijaukinti savo visuomenę su visais jos galėjimais ir ne – turbūt tik tokio tikslo fone galima suvokti spektaklį „Šventė“, kuris vis dėlto mažiau yra spektaklis, daugiau – vakarėlis su konfeti mašina ir gera muzika (kompozitorius Simonas Šipavičius).

Baigdama šią recenziją suvokiu, kad rašiau ją ne apie spektaklį. Rašiau apie žmones.