Prasmė – smulkmenose

Šis spektaklis – tai arti dviejų valandų trukmės sceninė improvizacija, kurią pagal sutrumpintą W. Shakespeare’o dramos „Audra“ tekstą atlieka du aktoriai. „Miranda“ jau buvo sėkmingai parodyta rugpjūčio mėnesį Lenkijoje, W. Shakespeare’o festivalyje Gdanske.

Vilniaus publika, iš spaudos girdėjusi apie spalvingą tos pačios pjesės pastatymą, kurį 2010 m. gruodį O. Koršunovas realizavo Islandijoje, Reikjaviko teatro scenoje, drauge su tenykščiu lietuviu dailininku Vytautu Narbutu, šįsyk buvo akivaizdžiai nustebinta. Vietoje laukto margaspalvio rokoko stiliaus scenografinio šėlsmo – kompozicija iš sovietmečio buities rakandų; vietoje spalvingų pasakiškų personažų galerijos – du tarybinio gyvenimo ir kasdienybės negandų užguiti tipažai, senas prasigėręs inteligentas ir jo neįgali paralyžiuota duktė. Kraštutinės nelaisvės kvintesencija, su kuria personažai – Tėvas ir duktė – desperatiškai kovoja, liguistai pasinerdami į W. Shakespeare’o „Audros“ tekstą.

Neaprašinėsiu visų baldų ir rakandų, kuriuos režisierius su scenografu sukišo į vaidybos aikštelėje sumontuotą atseit tipinį chruščiovinių-brežnevinių laikų inteligento kambarį. Derėtų tik paminėti, kad identišką scenovaizdį jau naudojo dailininkai Eglė Rakauskaitė ir Gintaras Makarevičius spektaklyje pagal Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“, kurį 1997 m. „Vaidilos ainių“ teatre pastatė Algirdas Latėnas. Ir ne tik jie.

Oskaro Koršunovo režisūra ypač patraukli tuo, kad beveik kiekvienam spektakliui jis sugalvoja vis naują, įmantrią, labai gražios struktūros ir itin netrivialios prasmės „formulę“. Kaip sceninių matematinių struktūrų meistras, jis kartais nepasitenkina vien teoremos įrodymu, pasitelkia ir iš jo išplaukiančias išvadas bei papildymus. Taip iš spektaklio „Hamletas“ struktūros ir iš Lietuvoje nematyto M. Gorkio dramos „Dugne“ pastatymo Norvegijos nacionaliniame teatre 2009 metais gimė pastarojo veikalo paskutinės dalies kompozicija „Dugne“ OKT 2010 metais. Taip, regis, kaip logiška islandiško spektaklio „Audra“ „teoremos“, išvada, atsirado ir spektaklis „Miranda“.

Tiems, kurie nuolat stebi Oskaro Koršunovo kūrybą, tos sceninės teoremos ir formulės yra puikiai suprantamos ir įskaitomos, netgi nepriklausomai nuo to, ar jų atlikimas yra tobulas, ar ne.

Palikime atlikimo kokybę už skliaustų, juolab kad į tai jau seniai nekreipia dėmesio nei teatro teoretikai, nei didžioji žiūrovų dalis. Grįžkime prie minėto „Mirandos“ scenovaizdžio. Scenografija moderniajame teatre ir O. Koršunovo spektakliuose jau seniai nebevykdo „scenos apipavidalinimo“, teksto iliustracijos ar sceninės atmosferos sukūrimo funkcijų. Netgi konceptuali, „pastatyminė“ scenografija tampa nebemadinga. Tokiuose spektakliuose kaip „Miranda“ scenovaizdis veikia, kompiuteriniais terminais kalbant, kaip „interfeisas“, t.y. prasminio komunikavimo tarp režisieriaus ir žiūrovų priemonė.

Įsižiūrėję į „Mirandos“ dekoraciją įdėmiau pamatysime, kad tai nėra atseit tipinės sovietmečio buities atkartojimas, o gana padrikas, nelogiškas ir plokščias tos epochos detalių, kaip ženklų, kratinys. Čia nėra atmosferos, epochos, nostalgijos, tėra mėginama paveikti tam tikros publikos dalies tam tikrus asociatyvinius (pavadinkime juos „nostalgiškais“) refleksus. Ir tai pavyksta padaryti meistriškai.

Bėda ta, kad tie refleksai išlikę tik tam tikrai nedidelei publikos daliai; likusi dalis tų refleksų arba visai neturi, arba visomis išgalėmis stengiasi jų atsikratyti, ir toks apeliavimas juos tik erzina. Tuomet kokio tikslo siekia spektaklio kūrėjai ir kodėl didžioji publikos dalis, nesuvokusi (galvą guldau!) tos režisūrinės formulės grožio pasibaigus reginiui, darniai „balsuoja užpakaliais“ ir ilgai ploja tarsi TSKP suvažiavimo delegatai?

Kaip jau kadaise minėjau, O. Koršunovas yra nepagydomas idealistas ir romantikas, – visas jo menas yra apeliuojantis, t.y. aistringai nukreiptas į publiką, ir laukiantis atsako, gyvos reakcijos, komunikavimo. Tai yra gražu ir verta pagarbos, ir tai jau vakarykštė diena. Nes publika jau nebėra vienalytė, ji susiskirsčiusi į egocentriškus individus ir į korporatyvines „pareigybinių vienminčių“ grupeles. Todėl ne visiems, sėdintiems salėje, buvo įskaitomas spektaklio „Miranda“ turinys. Tai istorija, liudijanti, kad laisvas sielos skrydis ir beribės fantazijos kerai, pavaizduoti W. Shakespeare’o „Audroje“, yra visiškas blefas. Tėra tik visiška nelaisvė, žmogus pasmerktas gyvuoti hermetiškoje ankštoje jam skirto laiko kapsulėje ir būti nuolat persekiojamas demonų – tiek praeities nuodėmių ir sąžinės graužaties, tiek savos gyvuliškos prigimties.

Kaip savo kūrybos keliu į priekį nuosekliai žengiantis menininkas, O. Koršunovas vis atsigręžia (bet niekada – tiesmukiškai) į savo ankstesnę kūrybą – oberiutų spektaklius „Ten būti čia“, „Senė“, „Labas Sonia Nauji Metai“, taip pat „Oidipas karalius“ ir netgi „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Tų reminescencijų kupinas spektaklio „Miranda“ „interfeisas“, tai įdomu stebėti suvokiant, kad O. Koršunovas iš tiesų rodo visai ne tai, ką rodo (tiksliau pasakius, ne vien tai), ir tuo jis yra tikras modernus menininkas.

Stebėdamas tokį meną, patiri dvasinę pilnatvę, tarsi sėdėdamas šalia seno draugo ir tylomis galvodamas su juo apie tą patį. Tai, kad tokiu būdu O. Koršunovo kuriamas teatras galbūt pamažu tampa „vieno žiūrovo teatru“, absoliučiai nesvarbu. Juolab kad visuomet bus „balsuojančių užpakaliais“ ir plojančių kaip per suvažiavimus.