Post-mortem pramoginiam teatrui – OKT “Apvalytieji”

Premjera. Prie nedidelės Oskaro Koršunovo teatro studijos spraudžiasi pirmieji žiūrovai. Kas kantriai braukia prakaitą nuo kaktos, kas priekaištingai atsidūsta, kiti tiesiog iš mandagumo palaiko pokalbį, bet visi mintimis jau už durų. Neaišku, kas laukia už jų – Sarah Kane pjeses teatro kritikai jau seniausiai linčiuoja dėl perdėto brutalumo.

Virpa ir režisieriaus pirštai – tai trečias jo prisilietimas prie S. Kane kūrybos ir tik pirmasis jo trupei. Kadaise OKT aplenktas laikmetis pasivijo savo vaikus – jaunąją LMTA aktorių kartą, kurie patys ir pasirinko šią pjesę. Ir nors visada su nerimu einu į jaunų aktorių kuriamus spektaklius, užbėgsiu už akių kitiems skeptikams – taip jautriai „Apvalytųjų“ nebūtų perteikusi jokia kita aktorių karta.

Žiūrovai nuo scenos – vos per spjūvį. Glaudžiai susėdę, kėdėse atstovauja ketvirtajai sienai – neišraižytai kreidinėmis žodžių nuotrupomis, bet irgi su įspaudais nuosavuose kalėjimuose. Nuo šios minutės kiekvienas bus paliktas kas sau – susiliejęs su tamsa, svetimu skausmu, akinančia šviesa ir, galiausiai, visiškai be žado. Užgęsta šviesos, prasideda apvalymas.

Scenoje varžosi aistra gyventi ir aistra mirti. Meilė čia slysta homoseksualumo, incestinių santykių ir translytiškumo paviršiais, viską akylai stebint mįslingajam daktarui Tinkeriui (aktorius Darius Meškauskas). Šio inkvizitoriaus prakeiksmu tampa tai, kad, nepaisant žiaurios intervencijos, jo eksperimentai apsiriboja meilės užkulisiais, kai ji – taip ir lieka nepaliesta. Tik pajausta. Pačių personažų ir į kėdes įsilydžiusių žiūrovų.

Tuo tarpu veikėjus patiriamas skausmas apvalo, apnuogina iki sielos gelmių ir išgrynina. Kai esi nukankintas, išluptas iš gyvasties, bet vis tiek „negauni mirties“, galiausiai atrandi save. Save ir nuogą jausmą – meilę, kuri iš tiesų niekam nepriklauso. Nei lyčiai, nei kraujo ryšiams, nei pačiam individui. Pasibaigus spektakliui lieka atviras klausimas: kaip žmogus apskritai gali mylėti? Kaip žmogus gali mylėti, kai…

Neikite į spektaklį vedami skambių antraščių apie spektaklį ar pjesės autorę. Čia jos biografijos nebus. Neikite ir vedami šakališko instinkto pažiūrėti žiaurumo. Ateikite atsigręžti į save, ateikite nustėrti, bet neišsigąskite – juk žmogui įprasta pažinti daiktus skalpeliu.