Popierinis paukštis, nudėtas įrėmus pistoletą
Jie niekada nesukčiauja, leisdami patikėti natūralumu, kurį nuolat viršija.
Čechovo „Žuvėdra“ nėra nykstantis paukštis. Pastaruoju metu ji pastebima daug kur. O štai lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ nutūpė Malakoffe. Ir tuo galima tik pasidžiaugti. Jo teatrinis braižas pasižymi neįprastu intensyvumu, aštriu išankstiniu apmąstymu ir nepalenkiamu atlikimo tikslumu, kai kalbame apie fabuloje sukoncentruotas aistras. Visi žino, kad daugiau kaip prieš amžių sukurtos pjesės esmė – keletas desperatiškų pasipiršimų, apipintų nuožmia kova dėl to, kas mene nauja, o kas sena, ir visa tai pateikiama kaip žiauri komedija su aukštomis intelektualinėmis užmačiomis, nepamirštant ir Šekspyro „Hamleto“. Prisimenu, kad A. Vitezas, kalbėdamas apie nuolatinę Čechovo sėkmę Sovietų Sąjungoje, juokaudamas (ir ne be pašaipėlės) sakydavo, jog taip buvo todėl, kad scenoje žiūrovai matydavo dingusios prabangos apraiškas. Koršunovo „realizmui“ nereikia nei samovarų, nei giminės portretų. Jo scenografija – kėdės, ant kurių užrašyti personažų vardai, kuriuos vaidina stropiai scenos šone išrikiuoti aktoriai, stebintys, kaip kiti vaidina savo sceną – tokia spartietiška, kad labiau spartietišką šiais laikais sunku ir įsivaizduoti.
Visa prabanga čia vaidyboje, pasižyminčioje stipria ir gyvybinga varomąja jėga, varijuojančia nuo beprotiško dinamiškumo iki visiško nusiminimo, su siaubingais nuotaikų šuoliais ir atokvėpio bei tylos akimirkomis. Nieko nėra moderniau ir stipriau už tą aistrų protrūkį, nuo kurio tam tikru metu kūnus apima konvulsijos, juo labiau, kad jie niekada nesukčiauja leisdami patikėti natūralumu, kurį nuolat viršija. Vaidindami jie nori pasakyti, kad vaidina, ir kad dabar teatro esmė – šiuo konkrečiu atveju – užtvirtinti atotrūkį tarp kanoninio teksto partitūros ir jo pasekmių, įkaitintų iki raudonumo šiuolaikinės publikos, kuriai reikia pasiųsti žvalgybinių ženklų, akivaizdoje. Scenoje, kai krentama, krentama iš tikrųjų ir keliamasi labai sunkiai (Sorinas – Darius Meškauskas), įsiuntama taip, kad galva daužoma į sieną (Trepliovas – Martynas Nedzinskas) ir raudama dėl savęs ir dėl sugadinto gyvenimo (Nina – Agnieška Ravdo), o alegorinė žuvėdra, viso labo, tik iš popieriaus išlankstytas paukštelis, kurį Trepliovas nudeda įrėmęs pistoletą, o šūvio garsas toks stiprus, kad, rodos, širdis ištrūks. Šioje nuostabioje ir iki skausmo žinomoje pjesėje, jau tapusioje kliše, Koršunovas sugebėjo išryškinti naujus ir širdį veriančius akcentus.
