Pavasaris rudenį

Po smarkaus futuristinių spektaklių šuoro, po mauro Otelo ir dėdės Vanios perturbacijų, mažulytis spektakliukas bereikšmiu pavadinimu „Portalas“ (spalio 23 d.) žadėjo praskleisti nemalonią situaciją, kurioje dabar atsidūrė Vilniaus miesto teatras Ašmenos gatvėje. Ir nieko daugiau. Mūsų OK Didysis iškeliavo į LNDT, dabar OKT arba staigiai žlugs, arba neilgai chaotiškai pagyvens! O gal pasirodys ne iš kelmo spirtas – šiaip ar taip, buvo sukurta vieta su aura, o ji taip lengvai neišsipusto. (Šitoji skurdi repeticijų salytė tapo narsiu meno bastionu – taigi pasitvirtina aksioma, kad tam tikros ribos ir priespauda stimuliuoja kūrybines galias. Hm, išties labiau nei, pavyzdžiui, Gedimino pr. 22 istorinė interjerinė prabanga…)

Birutės Kapustinskaitės tekstai scenai („Terapijos“) išsiskiria iš kolegų vyrų parašytųjų tuo, kad juose ir trupei, ir publikai tarsi savaime, tarsi iš nieko atsiranda daugiau erdvės – rašančioji neapsimeta svarbesne, nei yra, nesugalvoja to, ko iš tiesų negalvoja, neserga verbalinio nelaikymo liga. „Portale“ pamažu krutantis vyrukas Audrius (akt. Marius Repšys) yra toks statistinis, techninius mokslus pakrimtęs, vegetuojantis, atleistas iš darbo ir dėl to sutrikęs personažas. Jis neapsunkina savęs gyvenimo prasmės ieškojimais, tačiau jo nesudėtingą egzistenciją išlaiko jausmai sergančiai mamai ir besilaukiančiai žmonai. Atsitikus bėdai atsakymų jis ieško viename internetiniame portale vyrams – atstumtiems, susigraužusiems ir iš viso… Žaidimų portalo vyrukai-avatarai pakirstom kojom susėda į anoniminį psichoterapinį ratą (vaizdas Kristijono Dirsės) ir pasitenkina bent iš dalies.

Labai apsidžiaugiu, kad nėra „antro veiksmo“, demaskavimo ir nuteisimo, anonse žadėto radikalėjimo, tiksliau, kad dramaturgė ir režisierius Mantas Jančiauskas nevaro mums publicistikos, totalinės dabartinio teatro ligos – nepateikia to tiesiog flomasteriais apvedžioto socialinio visuomenės paveikslo. Yra taip, kaip yra. Mes, žiūrovai, atsisėdame prie gyvų gyviausio ekrano: kairėje pusėje, lovoje, guli kalbą praradusi poinsultinė Audriaus motina (akt. Eglė Gabrėnaitė; kaip puiku stebėti skirtingas kartas); centre ir dešinėje – Audrius ir jo ne vieną, o kelis gyvenimo išmatavimus suvokianti žmona (akt. Adelė Šuminskaitė). Visi nuosaikiai, nešūkaudami, netgi su pauzėmis bendrauja. Hm, prieštvaninis psichologinis teatras? O, taip! Jį gerai „atmuša“ toji išmanaus portalo projekcija ir kaip pirmykštis žaltys gundantis užkadrinis balsas (akt. Matas Dirginčius).

O M. Repšio nepretenzingas vaidmuo užpildo ašt­riai jaučiamą šiuolaikinio herojaus stoką.

[…]