Oskaro Koršunovo „Hamletas“. Paskendę veidrodyje

Lapkričio 19–20 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje, įvyko Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ (pagal Williamą Shakespeare’ą) premjera.

Kas įvyko many? Per tris valandas trunkantį spektaklį pati to nenorėdama iš žiūrovės tampu vaidinimo dalyve. Nuo spektaklio pradžioje tyrinėjančio ir smalsaus, kaip ir šiek tiek vartotojiško žvilgsnio –­ ką artistai veikia scenoje, žvelgdami į grimo staliukų veidrodžius ir murmėdami klausimą „kas tu esi?“ – iki šiurpinančio, griebiančio už gerklės, neleidžiančio išsisukti klausimo: k a s e s u a š? Kas esu aš, kas aš esu. Neturiu kur dėti akių, nežinau, kaip tvardytis. Meldžiu, kad pajėgčiau „atidėti“ savo atvaizdą, pamatytą „Hamleto“ veidrodžiuose, iki to momento, kol atsisveikinsiu su žmonėmis, drauge sėdinčiais Menų spaustuvėje, ir liksiu viena. Turiu įkvėpti oro ir šiek tiek visa atidėti. Pirmoji skeptiška mintis: ir vėl teatre veidrodis? Gal per tiesmuka, svarstau, neprasidėjus veiksmui. Spektaklio pabaigoje sau atsakysiu, kad O. Koršunovas nedidaktiškai moko būti pasirengusiam susidurti su savo atvaizdu.

Po truputį mus nardina į veidrodžio amalgamą. Tai, ką regiu, – ne šiaip sau pasaulyje garsaus režisieriaus ir puikios trupės premjera. Tai smūgis. Ar skauda? Ne tai. Sudūžtu į veidrodžio atspindžius, subyru į tragedijos veikėjų veidus ir vardus: esu Hamletas, esu Ofelija, esu Klaudijus, Gertrūda, Horacijus, Polonijus, Laertas, Tėvo Šmėkla. Ir Rozenkrancas su Gildensternu. Ir net kosminė Žiurkė. Nespalvota ryškėjanti mano fotografija. Kai Hamletas – Darius Meškauskas trumpam prisėda greta žiūrovų, jei pasiektų rankos, paglostyčiau jam galvą. Vienišo, ilgesio ir baimės kankinamo vaiko ašarotas žvilgsnis. Neatlaikantis pasaulio griūties: nesaugu, neįmanoma, melaginga, neištveriama, veidmainiška, pasibaisėtina, žmogžudiška, to negali būti, gelbėkit! Gel-bė-kit… Motina, tėve. Tėve sąžine, kuriai privalu atsiteisti.

Darius Meškauskas. Toks siaubingai tiksliai šiandieninis, juoda odine striukele vilkintis, toks neapibrėžiamas, sunkiai įvardijamas – ne pirmos jaunystės, visų akivaizdoje persiritantis per metus, nuo vaiko –­ iki senio. D. Meškausko „senis“ –­­­ tai sudaužytas tikėjimas, apsisprendimas nebūti, peržengti baimių nelaisvę, o iš tiesų –­ peržengti patį save. Op! – ir perkopta bauginanti praraja tarp to, kas žmogui galima ir kas – ne. Niekas daugiau, tik Dievas yra pasakęs, kas žmogui leista. Vaikas tą Dievą savy išsaugo. Ir kol Hamletas yra vaikas, D. Meškauskas scenoje pažeidžiamas, draskomas nevilties, bijantis blogio, šiurpstantis nuo kraujo praliejimo, nuo artimiausiųjų tamsos. Tačiau būtent vaikiška meilė tėvui, teisingumui, įsakmiai jam liepia imtis taisyti „išgverusią gadynę“. Su kuo Hamletas tariasi? Su savimi, su demonais? Su velniu? Jo ryžtas „teisingai keršyti“ iš tiesų yra pražūtingas Dievo atstūmimas. Apkaltinęs savo baimę peržengti uždraustą ribą ir keliauti akistaton su mirtimi, jis klaidingai išsiaiškina, kas yra toji baimė. „Taip, mąstymas padaro mus bailius“, – sako Hamletas. Jo suvoktasis „mąstymas“ viso labo tėra sąžinė, stabdanti nuo mirties. Nuo šiol didžioji Žiurkė bus greta. Tikriausia draugė, tarytumei nuodėmė. Koks graudus ir drėgnas, net ašarotas didžiosios Žiurkės žvilgsnis… Koks šeimininkiškas, dalykiškas jos trepsėjimas.

Gelbėdamas teisybę protu, Hamletas sutrypia savo širdį. Tragiškas paradoksas: vardan įsivaizduojamo teisingumo triumfo, jis pats pralieja kraują, patraukdamas paskui save virtinę mirčių. Šeimininkauja Žiurkė-Mirtis. Anot režisieriaus O. Koršunovo, Hamletas tęsia dar jo tėvo pradėtą brolžudystės (plačiąja prasme) ratą. Kaino ir Abelio tema, kaip įvardija režisierius, aiškindamas tragedijos įkūnijimo sumanymą. „Spektaklis apie nuodėmę, –­ papildo premjerą žiūrėjęs ir vėlyvą naktį aptarime dalyvavęs kunigas Julius Sasnauskas. – Labai gerai, kad spektaklyje yra atgaila.“

Kaip skaudu, deginančiai gailu žiūrėti į Hamletą – vaiką, ir kaip apmaudžiai gėda matyti apsisprendusį n i e k u i kas mirksnį tamsėjančios dvasios s e n į. Spektaklyje ritmiškai siaučia baltos ir raudonos servetėlės, skirtos nusivalyti kaukei, nusišluostyti kraujui. Jomis taškosi Hamletas ir Klaudijus, jos krenta nuo veidų ir lubų. Ar įmanoma kaltę nusivalyti servetėle? Nebent tai būtų teatras. Ritmiškai persukami devyni balti grimo staliukai, per juos kopiama, į jų veidrodžius žiūrima, jų stalčiuose ieškoma butelio. Šiurpiai laksto į šalis mėtomos „šaltos blizgančios šiuolaikinės kėdės“, anot teatrologo Dovydo Judelevičiaus. Būtent ši diena, šie metai, šis lapkritis. Šešetą amžių gyvuojanti tragedija – tartum rondo, sugrįžtanti kraujo puta. Kas išmokė D. Meškauską nemeluoti scenoje? (Nemeluoja nė vienas, esantis šiame pastatyme.) Kas nuvalė jo metus, išgrynino žvilgsnį, įtempė mintį, sutelkė skausmą? Dukart Hamletas kartoja monologą „Būti ar nebūti“. Pirmą kartą – spręsdamas, antrą – jau apsisprendęs ir savo sprendimo užmuštas.

Dukart, ir vis kitaip, nuo baimės, gėdos, skausmo kvaištanti Gertrūda išgieda tartum užkalbėjimą ar užkeikimą Ofelijai: „Palinkęs ant upelio auga gluosnis, / ir veidrodyje vandenų skaidrių / Atsimuša jo lapai balzgani. / Ten ji atėjo su margais vainikais.“ Abiejų matytų spektaklių metu šioje vietoje, kai N. Savičenko palydi veidrodžių keliu R. Samuolytės Ofeliją, turiu užspausti ranka burną.

Spektaklis, kuriame R. Samuolytės Ofelija yra gal labiausiai skaudinanti, labiausiai neištveriama, – juk nepakeliama dar sykį regėti savo arba savo vaiko nužudytą tikėjimą, paniekintą meilę. Spektaklis… Nenoriu žaisti tuo žodžiu „spektaklis“, čia jis netinka. Nors ir pateisinamas „teatro teatre“ principu, įteisintas O. Koršunovo „Hamleto“ vizija, kur teatro realybė visada tikresnė už tikrąją (argi taip nėra?), tačiau dabar, šįvakar, šių metų lapkritį, jei laikas apskritai ką nors reiškia, visa, ką regiu scenoje, ką išgyvenu drauge, yra toks niekad neprašvintantis sapnas. Su stebėtinai tikslia sapniška logika, su trim spalvom – raudona, juoda, balta –­ ir retro sugrįžtančiais vaizdais, žodžiais, pakartojamais monologais. Vietas, kurios praleistos, tu žinai ir taip. O tos, kurios skleidžiasi sąmonėje ir kala nevilties plaktukais, bus keletą kartų pakartotos. Ratu –­ sau iš paskos. Be melagingų intonacijų. Ar kas meluoja prieš mirtį? Taip ligos ar mirties suspaustas sukiesi savo sąmonės karuselėje. Pralėkdamas ir vėl matai, kaip kompromisų ir pataikūniškumo meistras Polonijus vis graso drebančiu ilgu pirštu. Arba lygina dukters vestuvių suknią-įkapes ant teatrinės lyginimo lentos. Kiek kartų per dieną būni kompromisiškasis Polonijus, kuriuo O. Koršunovo „Hamlete“ yra Vaidotas Martinaitis? Aukšta, išmintį rodanti kakta, žemas, raiškus, sutelktas balsas. Polonijus visuomet pasirengęs „apmesti ir atausti“, šimtus kartų pasikeisti ir pamatyti tai, ko iš jo prašoma ar norima. Žiurkės siela, kurios atspindys veidrodyje – visai žmogiškas. O juk ir daugelio, ir netgi mano tam tikrais momentais, kai tenka būti tokiai, kokios reikia, o ne tokiai, kokia norėčiau būti, netgi ir mano atspindys – iš pirmo žvilgsnio visai nieko.

Ofelija pirmiau nuskęsta, o vėliau išprotėja, o juk taip ir turi būti, nes vyksmas, kuriame gavai laimingą (arba ne!) bilietą ir šįvakar dalyvauji, yra v i d i n i o gyvenimo vyksmas. Tu regi, kaip vidinis vyksmas magiškai įsikūnija realiose beveik apčiuopiamos kančios formose: balsai, tampantys riksmu; Meškausko-Hamleto, Gavenonio-Klaudijaus-Tėvo šmėklos, Savičenko-Gertrūdos, Martinaičio-Polonijaus, Samuolytės-Ofelijos, Žalakevičiaus-Horacijaus, Gumausko-Laerto, Žaibaus-Rozenkranco ir Bernardo bei Savicko, Versecko įkūnytos Gildensterno, Marcelo f i g ū r o s, keičiančios drabužius; veidai – tai su grimu, tai be jo. Ar vidiniam gyvenimui, zvimbiančiai, netgi fantasmagorinei įtampai, tampančiai kūnu, reikalingas siužetas? Tiek, kiek padeda atpažinti. Tradicinio teatro čia nėra, kaip ir nėra tradicinio gyvenimo. Siužetas, apie kurį kalbu, tik duria citatų citatomis, tik smaigsto netikros realybės punktyrais. Ir Dainiaus Gavenonio Klaudijus ūmai atrodo žmogiškesnis už teisingumo reikalaujančią to paties aktoriaus įkūnijamą Tėvo šmėklą. Tad Klaudijaus baimė, gėda, neviltis, atgaila atrodo pažįstama, suprantama, o Šmėkla –­ archetipinį siaubą kelianti ir pasibaisėtinai neteisinga. O. Koršunovas neatsako, kas šioje matematiškoje niekšysčių ir nusikaltimų realybėje yra tikra. Jis klausia, kas apskritai yra realybė.

Supiesi savo sąžinės sūpuoklėse. Kaltės atleidžiamos tik tada, kai pajėgi atleisti sau pats.

Lakoniška, funkcionali, tiksli kaip peilio dūris O. Koršunovo ir Agnės Kuzmickaitės scenografija. Kostiumai, su kuriais leista būti ir šiandienos, ir XVI a. žmogumi, artistu. Išryškinta kino juosta su raudonomis vyzdžius deginančiomis scenografijos kraujo dėmėmis, ir kalčių, metų metus rašančių savo dienoraštį, veidrodis ūmai atsisuka į tave, sėdintį salėje. Kas minutę kinta vaizdai ir ritmai, mizanscenos su judančiais grimo staliukais – veidrodžiais, su teatrinėmis spektaklio drabužių kabyklomis (o, gastrolių nostalgija!), su tokia iliuzorinio, efemeriško teatro gyvenimo j a u k u m a, kurioje – N. Savičenko karalienės Gertrūdos ranka pakelia prie veido pudros šepetėlį, o R. Samuolytė žaidžia Ofeliją – geišą ir tepa baltą japoniško veido grimą. Minutėlė tariamo tikrumo, mes rengiamės spektakliui –­ dalykiškai, vieni – salėje, kiti – scenoje, matau, kaip vienas kitas artikuliuoja prieš veidrodį taisyklingą tartį, vieną kitą monologo frazę. Kol cypia ir skaudžiai gergždžia Antano Jasenkos hamletiškoji muzika. Kartais lyg iš praamžių –­ su indiškom intonacijom, o sykį prasiverždama aistringu ispanišku motyvu. Kas tu esi, kas tu esi, kas esu? Ar galiu sau prisipažinti?..

Samuolytė-Ofelija, dar neišmokusi sceninio netikrumo. Lakmusas, „mano sakura“, kaip dainuoja ji. Laertas broliškais ir aistringesniais nei Dievo leista, savininkiškais judesiais kimba į Ofeliją. Nuostabi Gumausko-Laerto ir Ofelijos atsisveikinimo scena: siautulingos brolio ir sesers muštynės, įtempti erotiškieji pasažai, pernelyg atplėštas Ofelijos chalatas, jos – kabinimasis į savo meilę – graudžiai naivų gėlių vazonėlį, jo – į fizinį kraujo ryšį: „Neatiduosiu bet kam.“

Tik tas Hamletas… Toks niekuo neišsiskiriantis. (?) Jis nekalba, tik sėdi prieš prasidedant spektakliui prie grimo staliuko, priešais veidrodį, ir žiūri. Bet k a i p žiūri! Tarsi tavąjį „aš“ kertantis klausimas: kas esi?

Po spektaklio norėtum pabučiuoti kruviną Hamleto veidą. Ir sau atleisti. Bet dabar dar negali. Turėsi ilgai pabūti su savimi ir sau atsakyti: a r e s i.