Oskaras Koršunovas – Vilniaus šviesa

Teatro apžvalgininkas iš Prancūzijos Marionas Thebaudas dienraštyje „Le Figaro“ dalijasi įspūdžiais, patirtais Vilniuje prieš Avinjono festivalį.

Jauno Lietuvos scenos talento Oskaro Koršunovo žvilgsnis, atrodo, skendi svajonėse, bet jis neskrajoja padebesiais. Vilniuje gimęs trisdešimtmetis režisierius yra nemažai keliavęs. 1997 m.jis pasirodė Avinjono festivalyje su Danielio Charmso „Senė 2“ ir „Ten būti čia“. „Mane sujaudino aistringa, išmananti publika, ir Alainas Platelis, kurio darbą dievinu“, – sakė jis.

Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame teatre, O.Koršunovo spektakliai vyksta salėje. Jaunimas vėl rado kelią į teatrą. Šiame teatre vaidinama Marko Ravenhillo pjesė „Shoping and Fucking“, statoma visose Europos sostinėse. Pjesės režisūra rūpestinga, bet žiūrovo širdžiai vengiama suduoti lemtingą smūgį. „Galbūt jis padarė klaidų, – pripažino Vladimiras Tarasovas, Lietuvos rusų dramos teatro meno vadovas, – bet jis nieko nemėgdžiojo“. Žiūrėdamas tris valandas trunkantį „Vasarvidžio nakties sapną“ lietuvių kalba, buvau sužavėtas. Pakerėjo režisieriaus darbas, sklidinas džiaugsmo, gyvenimo, energijos pliūpsnių. Lietuvių trupė, kaip ir Ostermeierio, išlaiko pusiausvyrą tarp teksto ir plastikos. O. Koršunovo aktoriai yra ir šokėjai, ir akrobatai. Apsiginklavę įvairaus dydžio lentomis, apsirengę darbo chalatais sugeba pavaizduoti Williamo Shakespeare’o pasaulį: dievus ir amatininkus, mišką, įsimylėjėlius ir jų apmaudą, Pucko žėrėjimą ir Bottomo virtimą asilu… Viskas vyksta esant vienai ir tai pačiai dekoracijai, bet tai neatrodo skurdžiai. Sapnas, neturintis jokio pasakiškumo, bet sklidinas laukinės meilės.

Mums persiduoda režisieriaus, žvilgsnis tampa gyvesnis: „Gyvename pasaulyje, kur beprasmiška puoselėti optimizmą, bet karkartėmis užsidega blausus žiburėlis. Dėl to žiburėlio šviesos ir statau spektaklius“, – sako O.Koršunovas.

Gaila, Avinjone neišvydome šito „Sapno“. Projektas „Teorema“, kviečiantis jaunus Rytų režisierius, numato parodyti kūrinius, bet ne reprizas. O.Koršunovas pasiūlė M.Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. „Kūrinio pastatymas jungia literatūrą ir teatrą“, – tikslina O.Koršunovas, – Dviejų ryšys sukuria trečią išmatavimą“. Romaną pritaikant scenai iškeliamas „nedidelis magiškos kūrinio visumos gabalėlis. Neįmanoma atskleisti visų kūrinio lygių. Pasirinkome Volando ir Margaritos santykį“.

Mums nepavyks sužinoti ką nors daugiau apie O.Koršunovo naująjį spektaklį, kadangi režisierius tik ėmėsi repetuoti, ir jo paieškos vyksta apgraibomis. Veiksmas vyksta nesikeičiant vienintelei dekoracijai, prieglaudos kambaryje. Režisierius aiškina savo minimalizmą: „Vaizduotei uždegti užtenka vienos tikslios asociacijos. Kalbant apie minimalizmą, noriu sukelti tikslias asociacijas, įteigimus, pasireiškiančius per šalutinius elementus“.

O.Koršunovas džiaugiasi galimybe dalyvauti Avinjono festivalyje: „Europietiškas pripažinimas neįmanomas nesulaužius mūsų izoliacijos“, – pabrėžia jis. Ateitis – tai ne skaičiai, ne subsidijų suma, nors ir laukiama, kad Lietuvos vyriausybė 58 tūkst. litų parems spektaklio pristatymą Avinjone. Dedamos viltys į rengiamą paramos įstatymą (įstatymas jau priimtas – red. past.) – „Šalis pasikeitė, bet viską blokuoja nesikeičiantys įstatymai“ – belieka tikėtis, kad ateityje atsiras nepriklausomos draugijos.

Oskaro Koršunovo Teatras, vadovaujamas lietuvių poeto Sigito Parulskio, mėgina keisti padėtį. Pjesė „P.S. Byla OK“ kažkuom primena tėvažudišką siužetą. „Gimėme komunistinio režimo sąlygomis, paskui viskas pasikeitė. Dabar patiriame lūžį“. Būdamas jaunas režisierius nesimokė Maskvoje, bet daug ko išmoko iš lietuvių teatro pionieriaus Jono Vaitkaus, iškėlusio akštėn bekompromisį meną, neturintį perdėto jausmingumo. Dabar O.Koršunovas nori tikėti, kad teatras gali jungti į visumą plastinę struktūrą ir žodį bei gyvo pasaulio pasikeitimų iššauktus prieštaravimus.

„Pomirtinis gyvenimas yra, – sušunka režisierius. – Teatras nėra pabėgimas, bet – tiesos ieškojimas, vedantis į šviesą“.

Parengė Linas Jonušas