Opiumas liaudžiai, arba Lazdele į akį
Rusai labai mėgsta rašyti. Ne šiaip rašyti, bet pjeses. Per pastaruosius penkerius metus, užgriuvus naujosios dramos škvalui, pjesių Rusijoje atsirado tūkstančiai, o kartu su jomis ir nauji teatrai, naujos dramaturgų mokyklos, net festivaliai. Šios kūrybingos šalies miestai nuo mažiausio iki didžiausio pasiryžę propaguoti naująją dramaturgiją kad išgarsintų save ir čia gimusius, triaukščiais keiksmažodžiais laiką, gyvenimą, tėvynę ir t.t. charakterizuojančius autorius. Sostinė tik surenka geriausius, o tarp pasiūloje lyderiaujančių Sibiras, Uralo žemė ir Jekaterinburgas. Beje, pastarajame jau ne tik jaunuolius rašyti moko, bet ir savo teatrą įsteigė Nikolajus Koliada. Jo mokinai, regis, jau įsitvirtino tarp Maskvos teatralų, tad vienam ar kitam naujam autoriui tenka brautis ne tik pro kritikų, festivalių organizatorių, teatrų vadybininkų, bet ir pro Koliados „mokyklos“ užtvaras. Štai broliai (Olegas ir Vladimiras) Presniakovai, jai nepriklausantys, pačiam Koliadai atrodo dabar madingi, nes jų pjesės tėra užrašų knygutės, eskizai, kurie leidžia reikštis režisieriams. O ne vienam rusiškojo postmodernizmo teoretikui būtent Presniakovų pjesės yra postmodernios, todėl ne tik Rusijos, bet ir užsienio teatralai jas taip noriai skaito ir stato. Patys Presniakovai visai neseniai sumanė rengti savo pjesių festivalį; pabuvę dramaturgais, režisieriais (vadovavo Jekaterinburgo universiteto teatrui, dėl juoko pavadintam Kristinos Orbakaitės vardu), inscenizatoriais, dabar rengiasi leisti romaną „Nužudyti teisėją“, skirtą tiems, kurie skaito Peleviną ir žiūri Tarantino. Tiesa, jau gyvendami Maskvoje ir skraidydami iš vieno šalies kampelio į kitą ar iš vienos šalies į kitą (nes labai mėgsta dalyvauti savo pjesių pristatymuose ir repeticijose), lėktuvo salone nesiliauja kūrę siužetų laiko daug, norisi pasilinksminti. Linksmai prasideda ir Presniakovų surašytas naujo teatro manifestas: „Šiuolaikinis teatras yra tai, kas nepasistoja…“
Kai „oberiutiška“ Oskaro Koršunovo trilogija („Ten būti čia“, „Senė“, „Labas Sonia Nauji Metai“, 19901994) atsisveikinome su „senuoju“ teatru, džiūgavome. Jauno režisieriaus teatro pasaulis pratrūko tokiais gyvais siurrealybės ženklais ir ritmais, kad niekaip kitaip, o tik taip galėjai matyti ir supančią tikrovę. „Oberiai“ buvo pranašai teatru paverstas prievartos, patyčių, žiaurumo balaganas, išlaisvinančiu juoku vertęs aukštyn kojom pasaulio tvarką, nutiesė tiltą tarp XX a. 3-ojo dešimtmečio rusų avangardistų ir XX a. pabaigos postmodernistų. Režisierius, pristatęs pirmuosius, negalėjo nesusitikti su antraisiais.
Su „oberiais“ Presniakovus sieja nebent tai, kad savo pjesių varomąja jėga dramaturgai pasirenka sutirštintą ir absurdo karnavalu tapusią buitinės prievartos kasdienybę. Ko jau ko, o prievartos, kitaip tariant, žongliravimo su mirtimi ar lavonais, Presniakovų kūriniuose netrūksta taip vadinasi ir populiariausia autorius išgarsinusi pjesė „Terorizmas“, ji, kaip parodomoji viens kito naikinimo misterija, netruko apskrieti daugybės šalių scenas. Presniakovų veikėjai viens kitą engia ir žudo ne dėl politinių ar rasinių, socialinių bei kitokių motyvų tiesiog kitaip savęs ir nerealizuoja, ir neįsivaizduoja. Aukos poreikį išlieti viską, kas susikaupė, jie, regis, sugėrė su motinos pienu, ir kadangi šis naikinimo ratas neturi nei pradžios, nei pabaigos (buvusi auka esant kitai situacijai ieško aukos sau), jį dramaturgai ir modeliuoja kaip farsinių, groteskiškų situacijų koliažą, kur veikia tipiški bet kurios visuomenės „pilkieji sraigteliai“. Vis dėlto Presniakovus nuo kitų rusų naujos dramos atstovų, juolab nuo „oberių“, skiria tai, kad buitinis teroras jiems yra vienintelė idiotiško ir ciniško gyvenimo teatro išraiška: išrašytas vaidmenimis su necenzūrine leksika ir anekdotiškomis aplinkybėmis, teroras paverčiamas reginio, pramogos, anot autorių, „cirko su arkliais“ modeliu, kurio poveikis trunka tiek, kiek ir toks reginys. Ir veikia čia ne gyvi žmonės, o jų karikatūros (kaukės), kurios žiaurumu įtvirtina savo vietą visuomeninio karnavalo hierarchijoje. Tačiau yra vienas „bet“: kad ir kokią situaciją Presniakovai modeliuotų, ji neatsiejama nuo rusų folkloro, mentaliteto, archetipų, literatūrinės tradicijos ir net socialinės tikrovės. Tuo dramaturgai greičiau nacionaliniai nei internacionaliniai ir tai turbūt vienas pozityviausių jų bruožų; tačiau kartu jie ir stereotipiniai kad ir kokias „kaukes“ matuotųsi veikėjai, jos sukurtos buitinės masinės sąmonės (televizinės, popsinės, šou ir kt.) lygmeniu ir išpildo (ar atliepia) pastarosios lūkesčius. Kadangi dabartis be teroro ir be riebių keiksmažodžių neįsivaizduojama kaip be duonos ir druskos, tai daro autorius ir populiarius, ir madingus.
Visi šie Presniakovų rašymo ypatumai atsispindi ir Oskaro Koršunovo statytoje „Vaidinant auką“ buitiškai redukuotoje „Hamleto“ parafrazėje, kur Hamletas tampa nusikaltimo aukas vaizduojančiu Valia (naktimis jį lanko nunuodyto Tėvo šmėkla, persekioja vedyboms subrendusi Olga, o Motina su dėde Piotru, nunuodiję Tėvą, ketina pradėti naują gyvenimą ir tą patį siūlo Valiai). Parafrazė gal ir buvo reikalinga dramaturgams-filologams, mėgstantiems žaisti su literatūrinėmis citatomis ir nuorodomis. Ji suteikia pjesei „intelektualinę vertę“ ir, tapdama masalu režisieriams, leidžia vertinti Valią kaip šiuolaikinio Hamleto paveikslą blankų, be savybių, be troškimų teatrališkoje minioje ištirpstantį jaunuolį, kuriam geriau matuotis aukų-lavonų pavidalus, nei susikurti savąjį. Bet būtent toks jis, pasirodo, irgi yra vienas potencialiausių bei abejingiausių žudikų ne tiek todėl, kad pašvinkusia žuvimi nunuodija motiną, dėdę ir Olgą, bet kad nunuodija tam, jog tiksliausiai suvaidintų ką tik matytas aukas. Monologinius Valios išvedžiojimus apie mirties priešnuodį ar baimės įveikimą mirties skiepais ir t.t. geriausiai reziumuoja finalinė Tėvo (jūreivio) papasakota istorija apie jį suviliojusią spindinčią šviesą vandenyne, iš tikrųjų buvusią silkių skardine, kurių prisivalgę jūreiviai tiek šiko ir vėmė, kad norėjo kuo greičiau mirti. Kas gali būti baisiau už viską tariamą, (įsi)vaizduojamą, žinant, kad šitai niekad nesibaigs…
Spektaklyje margas liaudies atstovų paradas sukasi tarsi kaleidoskope. Režisierius, nešykštėdamas spalvų ir energijos, aktoriai, nestokodami entuziazmo, kiekvieną situaciją ir personažą ryškina iki kraštutinumo. Virtinė gegų, įvairiausių prisitaikymų, palydimų tai šniokščiančios jūros garsais, tai tamsoje išnyrančiais padarais, kriminalinio tyrimo scenos su jose dalyvaujančiais milicininkais, Valia, nusikaltėliais ir liudininkais Jūratės Paulėkaitės a la japoniško scenovaizdžio fone montuojamos tarsi komiksų knygelėje. Komiksų personažais tampa ir veikėjai savotiški anksčiau aktorių kurtų vaidmenų antrininkai ar parodijos, keliančios juoką beveik balaganiniu savo „repryzų“ sutirštinimu. Tirštumo išties į valias: pradedant gąsdinančiomis ir daugiareikšmėmis aliuzijomis į išklerusią „Danijos karalystės“ gadynę, kartoniniais animacinių personažų inkliuzais ir baigiant smulkmeniškais nusikaltimų tyrimais bei užsitęsiančiais, nes vis „gražinamais“, santykių aiškinimais. Tad jei ne muzikinis „takelis“, kelios išties smagios (nes tikslios) spektaklio antros dalies scenos, gyvenimo karnavalą vaizduojantis panoptikumas įstrigtų tarsi kartojamas ir nebejuokingas anekdotas.
Miklukho McLareno (jis gi Gintaras Sodeika) sukurta muzika ir dainos, turinčios visus gyvo garso koncerto naktiniame klube privalumus, visam šiam „cirkui su arkliais“ suteikia „vežančio tūso“ nuotaiką. Įsprausti į pseudodramines scenas, zongai (juos, beje, atlieka ne aktoriai, o jų vaidinamų personažų garsiniai klonai) neleidžia spektakliui buksuoti ir vis iš naujo įsuka pirmos dalies situacijas. Kad taip nenutinka antroje dalyje, dėkoti reikia gyvenimo cirko lyriką išliejusiai Eglės Mikulionytės suvaidintos Įkalusios žilos moters su kimono dainelei, Juliaus Žalakevičiaus suvaidinto ką tik savo suolo draugą „pystelėjusio“ Verchuškino nekaltai laikysenai, Vaidoto Martinaičio Milicijos kapitono kulminacinei pilietinio protesto „materščinai“ (kuriai, suprasdamas visą svarbą, lietuviškų atitikmenų neieškojo pjesę išvertęs Sigitas Parulskis) ir tobulai šios vaizdavimų-atvaizdavimų misterijos filosofiją savo pavidalu bei sentencija apie lazdą su samčiu perteikusiam Kosto Smorigino suvaidintam Dėdei Piotrui.
Primygtinai į pirmą planą stumiama Valios-Hamleto ir Tėvo-Šmėklos linija, deja, nesuskamba. Ir ne tik todėl, kad Dariaus Gumausko vaidinamas Valia demonstratyviai ignoruoja artistinius kolegų polinkius ir savo bespalviškumu tiesiog trukdo kaukių paradui režisierius sąmoningai trynė Valios savybes, o Dainius Gavenonis (Tėvas) priverstas nertis iš kailio, kad visais įmanomais būdais sužaistų čionykščio ir anapusinio pasaulių susiliejimą. Valios „neveiksnumas“ rizikuoja būti suprastas kaip įnoringa ir antipatiška visažinystė arba kaip aktoriaus sceninis abejingumas, kuriuos savo ryškiu antrinimu maskuodamas ir finalinės žmogžudystės iniciatyvą į savo rankas imdamas Tėvas sukelia dar didesnį chaosą jau ne gyvenimą kaip cirką vaizduojančioje, bet pačioje spektaklio realybėje. Kita vertus, argi gali ši linija deramai (ir kaip?) suskambėti, jei į ją įpinti įmantriausi ženklai ir triukai, pasirodo, neverti riebaus, laiku, vietoj ir dėl reikalo drėbtelėto keiksmo. Jis ir išpildo didžiausius žiūrovų lūkesčius, priversdamas per atpažintumą anksčiau laiko patirti juoko katarsį.
Žinoma, kad lietuviškoji „Vaidinant auką“ versija prigis ir kaip ta silkių skardinė vilios jauną ir seną bent vienai akimirkai susitapatinti su įniršusiu Milicijos kapitonu ar „pasitūsinti“ su kietais šio „night club suši baro“ solistais. Manipuliuojantys bendros atminties ir šiandienės patirties citatomis dramaturgai, kuriantys teatrą, kurį labai patogu „žaisti“, kai nežinai, kuo užsiimti rimtai, turėtų būti dėkingi režisieriams. Jie savo laiko išties negaili. Gal kuris nors ryšis inscenizuoti ir istoriją apie įtūžusį atominės elektrinės snaiperį, kuris su savo draugeliais Hot-dogu, Pepsiu ir Nataša po Europos futbolo finalo čempionate prakišusios Rusijos komandos varžybų keliauja nužudyti teisėjo? Sporto tema juk ir mums aktuali.
