OKT: emocingai apie meilę ir neapykantą

Naujasis Oskaro Koršunovo ir jo teatro spektaklis – teatrinio karščio pliūpsnis nuo gerokai išvėsusios Nacionalinio dramos teatro scenos. Nelengvai atsiradusi, visokiausių negandų persekiota „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ tapo spektakliu-išgyvenimu, spektakliu-švente, kuris dosniai juoku ir ašaromis pagirdė rudeniu apsirgusias žiūrovo emocijas. Po akademiškai sudėtingo, niūriais pasąmonės labirintais vedžiojusio „Oidipo karaliaus“, labiau intrigavusio smegenis nei širdį, „Romeo ir Džuljetos istorija“ vėl priminė, kad OKT – ne tik mąstymo teatrinėmis priemonėmis trupė, bet ir teatras, kurio aktoriai vaizdžiai įrodo, kad džiaugsmas vaidinti, vaidybos malonumas nėra vien teorinės sąvokos.

Šekspyro pjesės veiksmą iš viduramžių režisierius perkelia į praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio Veroną. Kilmingieji Šekspyro Montekiai ir Kapulečiai spektaklyje – besivaidijančios picų kepėjų šeimos, didžiuma spektaklio veiksmo perkelta į virtuvę. Jūratės Paulėkaitės sukurtą aliuminio skardų ir kitokių virtuvės padargų sankaupą scenovaizdyje kompaktiškai įrėmina du oro traukos vamzdžiai, kurių kalinėta augalinė puošyba kartu ir heraldiška, ir kulinariška. Jaukus „retroaliuminis“ linksmai gelsvuoja šeimyninės šventės spalva, sodriai parausta vario šiluma, nublykšta pamėklišku nakties šalčiu. Simetriškame scenovaizdyje užimdami kiekvienas savą virtuvės flangą karingai išsirikiuoja kaip vieni kitų atspindžiai panašūs Montekiai ir Kapulečiai. Aštuntojo dešimtmečio kostiumais ir šukuosenomis, senamadiški ir visada pasiruošę kibti vieni kitiems į atlapus. Nors „itališki“, bet kažkodėl be galo atpažįstami. Gal iš tėvų nuotraukose matytų kostiumų, o gal dar labiau iš laikysenos, kalbos ir bendravimo manieros. Metinė Kapulečių puota žavingai primena giminės šventes iš vaikystės. Aukštakrūtės moterys supurentom šukuosenom, apimtos šventinės linksmybės, gundančiai kraipo klubus ir, rodos, tuoj pajusi pyragų ir marinuotų agurkėlių kvapą. Kapulečio (Vaidotas Martinaitis) raginimas linksmintis atpažįstamas iš tos agresyvokos primygtinumo gaidelės. Kaip ir įsikarščiavusio Tebaldo (Darius Gumauskas) ramdymas. Ir visas tas vienų prieš kitus pūtimasis – toks pažįstamas, sakyčiau, natūralus. Šekspyriškoji neapykanta, kurią sukilnina į užmarštį nuėjusi priežastis, aukšta besivaidijančiųjų kilmė, švaistymasis špagomis ir sparnuota retorika, čia prižeminta, sukasdieninta. Sukonkretinta meistriškuose aktorių etiuduose.
Neapykanta, pyktis čia labai arti rungtyniavimo aistros. Net nelengva pasakyti, kas pirmiau: neapykanta ar noras nurungti. Kai nebylioje spektaklio pradžios scenoje abi šeimos varžosi, kuri užminkė geresnę tešlą, per tą neva linksmą žaidimą prasimuša sunkiai tramdomas pyktis. Netgi Merkucijaus (Dainius Kazlauskas), Benvolijaus (Saulius Mykolaitis, Tomas Žaibus) ir Romeo (Gytis Ivanauskas, Giedrius Savickas) pokalbyje draugiška kova žodžiais kupina žūtbūtinio noro laimėti. Neapykanta labai arti troškimo valdyti ir nesugebėjimo išgirsti ir priimti kito, kad ir artimo, žmogaus valios. Per naktis iš rūpesčio dėl vienturtės dukters ateities nemiegantis Kapuletis užsiplieskia visiškai nevaldomu isterišku pykčiu, vos išgirdęs apie Džuljetos nenorą tekėti už parinkto jaunikio. Režisieriaus valia ir taikliai vaidinančių aktorių dėka žiūrovas gali nuolat kaitalioti perspektyvą: atsiribojęs juoktis iki ašarų iš Kapulečio riksmo „Tylėt!“, kai akivaizdu, kad ir taip niekas neišdrįs nė cyptelėti, arba persiimti slogučiu, kai baikšti, savo valios neturinti Dalios Michelevičiūtės ledi Kapuleti atstumia savo vaiką. Neapykanta spektaklyje hermetiška ir inertiška, sukibusi su baime.

Meilė – spontaniška, beatodairiška, drąsi. Meilės ištiktuosius Romeo ir Džuljetą turėjo vaidinti dvi aktorių poros: Rasa Samuolytė ir Gytis Ivanauskas, Rasa Marazaitė ir Giedrius Savickas. Premjeriniuose spektakliuose R. Marazaitė nevaidino, todėl šios emocionalios, humoro jausmo nestokojančios aktorės Džuljetos dar teks palaukti. R. Samuolytės (kaip ir kai kurių kitų spektaklio aktorių) vaidyba patvirtina O. Koršunovo teiginį, kad „Romeo ir Džuljeta“ susumuoja OKT patirtį. Negalėtum pasakyti, kad R. Samuolytė čia tokia, kokios dar niekada nematėme. Aktorės meninė individualybė, kuriai (be kitų savybių) būdinga valinga drąsa, atkaklumas, atviras gyvybingumas ir taikliai išreiškiamas humoro jausmas formuoja visus jos vaidmenis. Kitaip nei, pvz., Eglės Mikulionytės (ji čia vaidina Auklę), R. Samuolytės aktorinei prigimčiai nebūdinga neatpažįstama transformacija. Todėl jos Džuljeta turi ir įsimylėjėlės Elenos iš „Vasarvidžio nakties sapno“ naivaus atkaklumo, ir „Roberto Zucco“ Mergaitės paaugliško ryžtingumo, o konflikto su tėvais scenoje – „Ugnies veide“ atsiradusio priešiškumo. Šį kartą aktorė vaidina meilę – kaip džiaugsmą, kaip jaunystę, kaip šviesos pliūpsnį, kaip ryžtą ir gyvenimo geismą. Sugebėdama išsaugoti distanciją, su humoru perteikti dar vaikišką nekantrumą ir nesulaikomai besiveržiantį atvirumą. Ir – tai dar svarbiau – sugebėdama humoru, distancija nenušluoti Džuljetos švelnumo.

Gyčio Ivanausko Romeo meilė persmelkta džiaugsmo. Paties aktoriaus žaismingas santykis sklandžiai dera su komiška spektaklio spalva. Tačiau galbūt dėl skraidinančios linksmybės dominantės ir bemaž nesikeičiančio aktoriaus santykio G. Ivanausko Romeo kiek besvoris, efemeriškas. Kitas Romeo – Giedrius Savickas – mažiau ekstatiškas, svaresnis, jo meilėje gali nujausti ryžtą ją saugoti ir grėsmės nuojautą. Kiek stokojantis lengvumo „dūsavimų dėl Rozalindos“ scenose, spektakliui įsibėgėjus G. Savickas tampa įdomiu R. Samuolytės partneriu.
Vienas žaviausių spektaklio personažų – Eglės Mikulionytės Auklė. Jau „Meistre ir Margaritoje“ ir „Oidipe karaliuje“ aktorė įrodė galinti patį kukliausią vaidmenį paversti stebuklu, maksimaliai panaudoti sceninio kostiumo išraiškingumą (kostiumų dailininkė šįkart Jolanta Rimkutė) ir tarsi pernelyg nepersistengdama, neužimdama pagrindinės vietos scenoje užkrėsti žiūrovą savo požiūriu į spektaklio veiksmą. E. Mikulionytės Auklė – pareiginga ir ori kaip pati Frekenbok, „kieta“ ir dantinga kaip senosios ispaniškų filmų moterys, sentimentali, supratinga ir geraširdė kaip archetipinė močiutė. Visa tai suvaidinta mirtinai juokingai, su pavergiančiu charakterinės plastikos ir laiko pojūčio tikslumu. (Beje, dėl laiko: Auklė, anot režisieriaus, gyvena tradicijos laiku, o Romeo ir Džuljetos laikas – meilės laikas – skubina įvykius, todėl Auklė visą laiką uždususi, nespėja paskui Džuljetą.)

Ryškių, kūrybingų OKT aktorių vaidybos energija, emocionali Antano Jasenkos muzika įkūnija režisieriaus sumanymą taip įtikinamai, kad teoriniai svarstymai, ar prasmingas pjesės veiksmo perkėlimas į kitą laiką ir kitokias socialines aplinkybes, atrodo nebūtini. Kaip ir socialinės dramos apibrėžtis, režisieriaus siūloma spektaklio programėlėje.