Oidipo karaliaus pakartojimai (4)

Spektaklio statymas yra nuolatinis tapsmo ir kitimo procesas. Oskaro Koršunovo teatre toliau repetuojamas Sofoklio Oidipas karalius. Aktorius ir kūrėjus tebevaldo negailestinga metamorfozė.

In nova fert animus mutatas dicere formas
Corpora; di, coeptis, nam vos mutastis et illas,
Adspirate meis primaque ab origine mundi
Ad mea perpetuum deducite tempora carmen.
Ovid. Met. I.1-4.

Naktis atneša supratimą ir visa kita.
Julio Cortázar

Įvadas į metamorfozę
Vienoje iš savo novelių Julio Cortázar’as aprašo nerimastingą būseną žiūrovų salėje prieš prasidedant spektakliui. Žmonės renkasi ir šurmuliuoja. Sąmoningi individai, kiekvienas turintis intymų ir išskirtinai svarbų gyvenimą, vieną vakarą apsisprendžia sueiti į keistą pritemdytą patalpą tam, kad dvi, tris, keturias ar penkias valandas praleistų petys į petį šalia kito, klausydamiesi savo ir kitų kvėpavimo, užuosdami vakarinių kvepalų aromatą, pakęsdami vienas kito miesčioniškumą ir tuštybę, per pertrauką, nelyginant Dorijano Grėjaus personažai – jauni vyrai, vaišinantys “apelsinais greta sėdinčias neskoningai išsipusčiusias merginas” – siūlydami savo damoms karštą šokaladą ir šampaną.
Ar nekeistas dalykas – jie sueina laukdami įvykio, kurį galima iš anksto patalpinti erdvėje ir laike. Tokie jų lūkesčiai, nors scenoje kas nors įvyksta iš ties retai. Hermetiškos, nenuoširdžios ir priešiškos būtybės atsivelka slaptą patirties šleifą, idant jis nors akimirkai taptų bendru išgyvenimu. Šios būtybės projektuoja savo esybę į scenos plokštumą. Galbūt ištiks akimirka ir mirs subjekas su savo ribomis ir susvetimėjimu, galbūt įvyks neįmanoma patirties sintezė.
Scena taps bendros žiūrovų patirties centru. Kiekvieno žiūrovo personalios intencijos išsilydys ir susieis į vieną tašką magiškoje ervėje. Tačiau kaip tai įmanoma? Užtemsta šviesos ir įvyksta persikeitimas. Pradžioje laukimas užtikrina maksimalų atidumą. Prasidėjus veiksmui įvyksta metamorfozė žiūrovų sąmonėje. Scenoje steigiasi santykiai. Atitinkamų santykių nustatymas ir kitimas scenoje keičia santykius su žiūrovais. Svarbu, kad aktualus pasaulio ir erdvės vientisumas būtų projektuojamas į bendramatį laiką. Formaliai žvelgiant – chronologinis spektaklio laikas yra bendras visiems, tiek aktoriams, tiek publikai. Tačiau žiūrovai gali gyventi skirtingais ritmais ir įvairiu intensyvumu. Laikrodis kiekvienam tiksi vis kitokiu greičiu. Vyksmo pamatas – sutelkti žiūrovus vienamačiam laiko išgyvenimui. Spektaklis siekia metamorfozės, kurioje kiekvieno atskyrybė pakimba išgyvenamo veiksmo situacijos dabartiškume. Metamorfozė – tai spektaklio vyksmo principas. Ji yra ekspresyvus judėjimas, o sykiu žiūrovo sąmonės vedlys. Ir šis vedlys gali nuvesti iki giliausių pasąmonės struktūrų.
Įsivaizduokite save pavirstantį vabalu. Pirmiausia suplonėja jūsų galūnės, iš jų ima augti šimtai, tūkstančiai ypatingai jautrių plaukelių. Koks tai būtų išgyvenimas? Toks, kurį pasimėgaudamas aprašė Kafka. Žmogus virsta vabalu. Šiame vyksme nėra nei praieties, nei ateities. Metamorfozės ypatybė yra ta, kad ji yra absoliučiai dabartiška, tokia, kurioje “aš” yra prarandamas, o sykiu maksimaliai įprasminamas. Metamorfozėje nėra refleksijos, tik grynas išgyvenimas, kuriame emocija, supratimas, mąstymas, dėmesys, genezė, atliekamas judesys ir patiriama patirtis esti viename chaotiškame egzistavime. Metamorfiška būklė būdinga psichiniams ligoniams. Jau Homeras pirmoje ir trečioje Odisėjos giesmėje nesugebėjimą susieti praeitį su dabartimi vadina pamišimu. Dar akivaizdesnį metamorfozės galingumo pavyzdį pateikia Jungas, komentuodamas garsųjį savo pacientės Frank Miller neurozės atvejį. Pastarosios oneiratinis horizontas apjungia Oidipo, Sfingės ir negraikiškos kilmės amžinai klajojančio žydo legendas. Sapnų srityje susiniveliuoja ne tik to paties mito įvairūs elementai, bet ir skirtingoms kultūroms priklausantys archetipai, jie ima alsuoti vieningu transformacijos ritmu. Neurozės atveju metamorfozė tampa ligos simptomu, kuris imta trikdyti žmogaus individualizaciją, jo išsikristalizavimą iš skirtybių draskomos pasąmonės srities. Todėl dėmesys metamorfozei yra archaiškiausio ir kartu pamatiškiausio žmogaus mentaliteto išdava. Pats mito veikimo principas yra metamorfiškas. Galima stebėtis senolių išmone, jų sugebėjimu prigalvoti visokiausių keistų būtybių ir nebūtų dalykų. Tačiau kuomet taip žiūrime, mums iš akių praslysta tai, kame turbūt yra sutelkta mito galia ir jėga. Ne būtybių, įvykių, geografijos ir situacijų keistumas, bet nuolatinis persikeitimo procesas mite kuria gyvą dialogą su gyvenimu. Šį principą aiškiai artikuliavo vėlesnysis, tačiau tuo pačiu vienas genialiausių antikos poetų – Ovidijus. Mitologija buvo sugrupuota ir poetiškai perkalbėta susitelkiant ties jos funkcionavimo principu – virsmo elementu. Teatras, kuris kalba apie mitą, turi gerai įsisąmoninti ir suvokti persikeitimo anatomiją.
Tačiau kokia yra toji persikeitimo anatomija? Literatūriniame lygmenyje ji gali būti aprašyta kaip vizualaus paviršiaus pasikeitimas. Sofoklio tragedijoje esama tokio herojaus, kurio patirtyje įrašytas pasikeitimo grafikas. Turiu omenyje Teiresiją. Jo mitologinė linija neišsprūdo iš akių ir Metamorfozių autoriui. Šis pranašas, vienintelis regintis tiesą, bet neregintis pasaulio, išgyveno visą seriją transformacijų. Pamatęs besiporuojančias gyvates ir joms sutrukdęs, o gal net užmušęs gyvatės patelę, pavirto moterimi. Po septynių metų, dar sykį išvydęs tokį patį vaizdą ir užmušęs patiną, atvirsta į vyrą. Hera su Dzeusu, nesutardami kas patiria didesnį malonumą, kuomet mylisi, Teiresiją pasirenka šio ginčo teisėju. Pastarasis nusprendžia, kad didesnį malonumą patiria moterys, ir tuo užsitraukia Heros nemalonę, nes ji teigė priešingai. Deivė kerštaudama atima jam regėjimą, o Dzeusas atsilygindamas suteikia galią regėti tai, kas neregima mirtingiesiems. Teiresijas tampa pranašu. Šis pavyzdys byloja ir apie tam tikrą metemorofozės atveriamų horizontų pobūdį. Persimainymas čia aiškiai siejamas su nemariųjų dalykų įsisamonimu, su tikrovės nuskaidrinimu, su tikrosios tiesos suvokimu. Paskutinė transformacijos pakopa – fizinis apakimas (tas pat, kuris ištinka ir Oidipą) leidžia Teiresijui maksimaliai įsismelkti į tikrovės gelmes. Taigi mite užkoduotas magiškasis metamorfozės elementas – momentas, kuomet priešybės koegzistuoja. Virsmo metu du skirtingi kūnai esti tame pačiame plote. Tai priešybių vienovės patirtis. Biancanotte čia pasakytų: “liežuvis prie gomurio: surūgę ir kartūs, aštrus ir aitrūs, salsvi ir troškinti, rūgštūs…”, o mėšlu apsikrovęs Hėrakleitas jam paantrintų: “Dievas – diena naktis, žiema vasara, kova taika, sotis alkis: keičiasi kaip kad kai kas sumaišyta su smilkalais vadinama pagal kiekvieno kvapą”. Metamorfozė yra tai, kas neįmanoma ir tai, ko negalime patirti atsiribodami nuo išgyvenamo momento. Bendrai paėmus, kitimas gali būti suvokiamas tik tam, kuris kinta. Jį patirti įmanoma tik pilnatviškai dalyvaujant. Tas, kuris nusitolina, tesugeba regėti du rezultatyvius faktus – pirminę būklę ir antrinį rezultatą. Ši ribinė situacija, neįmanomybės patirtis ir yra kelias tiesos link. Kelias, kuriuo eina tiek Teiresijas, tiek Oidipas. Svarbu ne tai, kad vyras tampa moterimi, žmogus – gyvūnu, o regintis – nereginčiu. Svarbu tai, kad kažkas kažkuo tampa.
Metamorfozės dėka individų suma pavirsta į bendruomenę. Tai yra teatro rituališkumo mįslė. Metamorofozė šia prasme yra individualizmo ištirpimas. Individai egzistuoja atsiribojimo būdu, susikurdami ir maksimaliai stengdamiesi išsaugoti savo hermetišką ir autonomišką vidaus pasaulį. Tačiau kiekvieną pavasarį ar šiaip radioaktyvesnę dieną individą ima draskyti vienatvės šauksmas, paslėptas po išdidumo kauke. “Man nieko nereikia, aš pats vienas” – šaukia kiekvienas iš mūsų ieškodamas kito. Žiūrovas kaip individas sykiu yra konvencijų ir išankstinių nuomonių barikadiškai sukrauta daugiaaukštė struktūra. “Aš yra įprotis” – mėgo kartoti Deleuze’as. Mūsų turimas išankstinis suvokimas yra ne tai, kas vienija, bet – giliausia prasme – tai, kas skiria. Tačiau nuostaba išlydo skirtumus. Kulminatyvi teatrinio įvykio išsipildymo stadija – tai savojo aš apleidimas, kuris sykiu paradoksaliai suteikia galimybę sinchroniškai išgyventi savęs paties kitimą.

Nemokslinė ir nerimta teatrinio vyksmo metamorfozių klasifikacija
Regėjimo metamorfozė. Teatro aplinka suteikia galimybę modeliuoti žiūrovo regą. Čia pagrindinį vaidmenį vaidina šviesos ir tamsos dinamika.
Siužeto / fabulos metamorfozė. Tai kūrėjo interpretacijos erdvė, kuri vykdoma dėka gyvo aktorių energijos spinduliavimo. Šios metamorfozės dėka tekstas virsta realiu aktu.
Veikėjų metamorfozė. Tai kiekvieno iš aktorių scenoje gyvenamo momento tapsmas. Personažai kinta nuo standartinių konvencijų iki ribinių kraštutinumų.
Vaidmenų metamorfozė. Tai vaidinimo pobūdžio kitimas, kuris formaliai gali būti aprašytas vaidinimo metodikos terminais. Jame atsiskleidžia aktorinis meistriškumas.
Vaizdo metamorfozė. Tai scenografijos transformacijos, leidžiančios patirti ne statišką simbolinį paveikslą, bet daiktų gyvastį. Tai butaforijos virsmas į savo priešybę.
Erdvės metamorfozė. Tai situacija, kurioje sceninis vyksmas žiūrovų sąmonėje nutrina ribas tarp scenos ir salės.
Suvokimo metamorfozė. Tai įvairių metamorfozių sintezės rezultatas, artinantis žiūrovą prie katarsio patirties. Jis ištinka tuomet, kai scena ima tirpti, o personažai tampa žmonėmis.
Dislokacijos metamorfozė. Teatras virsta įvykiu.
Laiko metamorfozė. Laikrodis visiems dalyvaujantiems nebeturi prasmės.
Savasties metamorfozė. Pamiršę savo įpročius, žiūrovai aktualiai dalyvauja vyksme.

Oksimoroniškasis Oidipas
Oidipas yra tai, dėka ko kiekvienas atskiras žmogus pasidaro absoliučiai nepakartojamas ir didingas savąja egzistencija. Jis yra didingas vien dėl to, kad yra. Jo įmestis į pasaulį, susidūrimas su negailestinga pasaulio faktūra, jo konkretumas, kurį nulemia vien tik paprastas ir iš pirmo žvilgsnio absoliučiai banalus egzistavimo faktas. Oidipas yra banalus kaip debesys ir meilė, bet sykiu toks pat didingas kaip sausų lapų šiugždėjimas. “Aš galiu vadintis laimės sūnumi… Mėnesiai man giminės, per juos mažutis aš ir didis” – rėkia Oidipas pastirusiais vyzdžiais krisdamas į likimo prarąją. Jis beprotis ir labiausiai sumaitotas. Jis sutraiškytas ir šlykštus, jis garbingas ir tiesus. Oidipas savo buvimu yra paradoksas ir oksimoronas. Kaip žmogus. Jis yra tai, į ką susieina laiko, gyvenimo, likimo ir pasaulio kryžkelės ir neįmanomu būdu ištirpsta jo transformuojamoje gelmėje. Jis yra nelaiminga laimė, ir amžina akimirka. Jis yra paniekinta garbė, ir garbinga nešlovė. Jis aklas praregėjimas ir regintis aklumas. Jis yra tėvas ir brolis savo vaikams, sūnus ir vyras savo žmonai. Jis yra paskutinė likimo atlieka ir likimo išsipildymo simbolis. Jis yra kaltė ir teisumas, nuodėmė ir dorybė. Jis yra vieta, kuriai nėra vietos, taškas, kuris negali būti lokalizuotas, laikas, kurio neįmanoma patirti ir kurį nuolat patiriame, liga, nuo kurios nepasveikstama, vaizdas, kurį išvysti, kai nieko nebematai, jis yra skausmas, gurgiantis ausyse, jis – saldus mazochistinis pasitenkinimas savo skausmu. Jis yra pats sveikiausias psichinis ligonis. Jis yra šventasis žudikas ir žudikiškas nekaltumas. Jis yra gašli skaistybė ir nekaltas ištvirkimas. Jis yra aprėpiama begalybė ir begalinis ribotumas. Oidipas yra sunkiasvoris akrobatas vaikštantis ploniausiomis voratinklio gijomis. Taip neturi būti, taip negali būti, to net nėra. Arba atvirkščiai: jis yra įžūlus egzistavimo faktas, nuolatinis spjaudymasis savo būties sultimis, gurguliavimas neišdžiūstančioje gyvybės kraujo baloje. Oidipas yra asketiškas persipildymas ir neišsipildantis nuolatinis įvykis. Jis yra į mėsą įleisti dantys ir nesustingstantys žandikaulio raumenys. Oidipas yra išsigimimas scenoje; šaižus ir šlykštus embriono šnibždėjimas ir savęs paties išsitaškymas ant cemento grindinio. Jis yra nepaprastai skanios smėlio dulkės po liežuviu. Jis yra tai, kas galėtų būti dievu, bet yra žmogus. Jis yra netikintis tikėjimo aktas. Jis yra atviras nervas, kurį krečia elektos išlydžiai. Jis yra kvėpavimas beorėje erdvėje, kai nieko neužuodi, tik patį save. Tai savyje pačioje sudeganti savastis, tai gaisras, ugnis ir drėgnai maloni liepsna. Tai autogenezė ir metapsichozė įvykstanti tame pačiame žmoguje, toje pačioje vietoje, tą pačią akimirką ir niekada nebesibaigianti.