Oidipo karaliaus pakartojimai (3)

Oskaro Koršunovo teatrą ir toliau apėmęs kūrybinis šėlas. Oidipo karaliaus repeticijos įgauna vis didesnį pagreitį. Ryškėja spektaklio kontūrai, ilgėja darbo valandos. Įtampa auga. Oidipo mitas vis giliau smelkiasi į kūrėjų sąmonę. Šį kartą norėtume pasvarstyti apie kūrėjų akumuliuojamą antikos patirtį, apie susidūrimą su vitališkumu ir siaubu, apie įžvalgas ir būsenas, kurios lydi spektaklio statymo procesą.

Gyvybė, siaubas ir netikėtumas
Antikos darną ir harmoniją laikas nuo laiko sudrebina beprotystės ir pamišėliško šėlo šuorai. Nors praėjųsį mėnesį lietuviškoje kultūrinėje spaudoje aptariant antikos aktualumą buvo pabrėžtas harmoningasis antikos pradas (Plg.: D.Dilytė, „Nepabaigiama Antikos sklaida“, Naujasis Židinys, 2002, Nr. 4), širdies gilumoje nurimti neleidžia Nietzsches ir Colli įžvalgos apie nefasadinį graikų kultūros gaivališkumą. Tobulojo menų globėjo Apolono žiaurumą mums liudija Niobės ašaros ir vėjo linguojamos Marsijo odos rauda. Mitas yra pats pirmapradiškiausias šaltinis, liudijantis graikų pasaulio šiurpiasias patirtis. Oidipo istorija yra siaubinga ir trikdanti. Tačiau kultūra yra negailestinga viskam kas chtoniška ir nesuvokiama. Ji moka klasifikuoti ir įvardinti. Ji žino, kaip ir kam suteikti vietą. Ji sumaniai pajungia. Pajungia ir sutvarko taip, kad slenkant šimtmečiams pamišėliški, bet vitališki pradai sustingsta marmuro statulose, šventyklų bareljefuose, alegoriniuose siužetuose, neutralioje poezijoje, terminų daryboje ir filosofų spekuliacijose. Artėdami prie mito atsiduriame kryžkelėje. Aiškiai suvokdami mums perduotą pasakojimą, priimdami jo kultūrinį krūvį ir simbolinę reikšmę, turime išspręsti klausimą apie mito gyvybę. Turime atrasti raktą į mitologinę tikrovę. Iš tiesų, mitas visada linksta tapti tiesiog pasakojimu, žmogaus mąstymo paradigma, pasąmonės kompleksu, kultūros fenomenu, dramos fabula ar meno kūrinio stubru. Visa tai svarbu, autoritetinga ir neabejotina. Tačiau klausimas apie gyvybę yra kur kas aštresnis ir rizikingesnis. Mito gyvybė priklauso nuo su mitu susitinkančiojo santykio. Santykio, kurį teatras turi galimybę suteikti . Gyvame santykio teatre mitui nutiesiamas vienas iš kelių įsiveržti į personalią ir dažnai uždarą kiekvieno iš mūsų patyrimo dimensija. Gyvybės patirtis suteikia tikrumo garantą. Gyvybė, kurią sutinkame tikrovėje ir kuri išdarko savo nepastovumu, verčia mus judėti ir veikti. Ji stimuliuoja mūsų aktyvumą ir nuolatinį produkavimą. Tragiška gyvybės patirtis ir įsigyvenimas į šią patirtį graikus pavertė beprotiškų kultūrinių produkatorių civilizacija. Išgyvendami savo tikrumą, o sykiu pačios tikrovės tragiškumą, jie nuolatos ieškojo tam naujų patvirtinimų.
Tikrumas ir gyvybė – dalykai, kurie gerokai svaigina. Tam, kad juos suprastume, reikia suprasti patį principą, kuriuo gyvybė atveria savo gyvastingumą, o tikrovė – tikrumą. Lietuvių mąstytojas, pastaraisiais metais radikaliausiai iškėlęs tikrovės tikrumo klausimą, kartą vienoje mokslininkų konferencijoje yra taip nemoksliškai kalbėjęs: “Netikėtumas, kuris tolydžio ištinka mus nuo pirmos mūsų gyvenimo akimirkos iki paskutinės, dažniau gąsdina ir kankina, negu džiugina ar bent guodžia. Jis atneša į pasaulį netvarką, aistras ir mirtį, pasmerkdamas mus “nomadiniam” egzistavimui. Matyt nenumaldomas tvarkos ir sėslumo troškimas, noras patikėti, kad netikėtumą vis dėlto galime įveikti, verčia mus griebtis gudrybės, vadinamos filosofija” (T.Sodeika, „Apie tai, kaip Aristotelis vijo netikėtumą į Porfyrijaus medį, kaip Deleuze’as ir Guattari bandė tam pasipriešinti ir apie Nietzsches juoką pro ašaras“, Tapatybės sklaida ir ribos. Mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2001. p. 38). Gudrybių, kad įveiktume netikėtumus, esama ir daugiau. Sofoklis taip pat elgėsi gana gudriai, nes netikėtumo svaigulys jį persekiojo visu Oidipo mito siaubingumu. Jo gudrybė – dviprasmiškas ir reikšmės opozicijų kupinas „Oidipas karalius“.
Tačiau apie ką mes kalbame? Kur slypi tas siaubas, kurį mums neša Oidipo istorijos netikėtumas? Nuo ko čia bėgama ir ką čia stengiamasi pažaboti? Kokią baimę turime omenyje? Iš pirmo žvilgsnio, pats mitas nedvejodamas mums rėžia atsaką, atsaką, kurį galėtų pakartoti net kiek labiau išprusęs gimnazistas. Juk tai likimas – žiaurusis likieties Apolonas, kreivakalbis Delfų dievas, užuominomis kelią slepiantis Loksijas, tas pats, kurį vadina šviesą nešančiu Foibu – jis yra šiurpus. Jis ir pasmerkia mus “nomadiniam” egzistavimui. Jis mus ištinka. Jei kviečiame jį į dvikovą, esame pasmerkti pralošti. Kuo drąsesni esame, tuo subtiliau iš mūsų tyčiojasi. Netikėtumas – jo veikimo principas. Jis neša mirtį, aistras ir garsiasias peripetijas. Šis žiaurus fatališkasis momentas naujausių laikų žmogaus mentalitetui pasirodė patalpintinas į kitą sritį. Lemtis ir ją skelbiantis mitas gauna pasąmonės vardą. Mokslas, iki tol norėjęs matyti tik harmoningą ir euritmišką pasaulį, savo terminų kalba prabyla apie sielos paslaptis ir chtoniškumą. Netikėtumui randama vieta. Lemtis ir pasąmonė – tai du tą pačią klajoklišką pasaulio prigimtį pristatantys vardai.
Tačiau siaubas ir baimė dar giliau įsismelkia į Oidipo istoriją. Sofoklio talentas tai atveria Teiresijaus lūpomis. “Deja! Deja! Baisu žinot! Iš to nėra naudos žiniūnui” – vos tik pasirodęs sako tasai, kuris žino visą tiesą. Jis prabyla apie siaubingą žinojimą, apie deformuotais santykiais atsiveriančią aistrą žinoti. Būtent aistrą, kuria degdamas Oidipas veržiasi į žinojimą. Jausdamas bemirštančią „Oidipo karaliaus“ poezijos galią, Heideggeris apgailestauja dėl mūsų – kultūros paveldėtojų padėties: “Mūsų, šiuolaikinių žmonių, dabartinis nusiteikimas visa ko, kas vadinama būtimi, tiesa ir regimybe, nuo senų laikų tapo tokiu painu, taip neteko pagrindo ir aistros, kad mes, net ir aiškindamiesi ar įsisavindami graikų poeziją, iš paties graikų štaibūtiškumo gauname tik menką dalį poetinės ištarmės galios” (M.Heidegger, Einfürung in die Metaphysik. Tübingen: Niemeyer, 1958, S. 115). Kritikuodamas šiuolaikinį, neutralų, informaciją kaupiantį, mokslo proteguojamą žinojimą, Heideggeris prabyla apie graikų sąmonę persmelkusią aistrą. Kodėl siaubinga žinoti? Mielas skaitytojau, ar žinai ką nors tokio, kas keltų tau siaubą? Informacinius vienetus gausinantis žinojimas yra iš esmės kitos prigimties nei tasai, kuris šiurpina Oidipą. O tikrą baimę gali kelti tik tai, kas išnyra iš pačių intymiausių žmogaus sielos užkulisių. Toks klausimas iškyla, kai susiduriame su savimi pačiu, kai atsistojame akivaizdoje to, ką priimta vadinti savastimi arba tapatybe. Taip „Oidipo karaliaus“ pradžioje užduotas leitmotyvas – kas yra žudikas – tampa tapačiu bandymui išsiaiškinti – kas yra žmogus, o tiksliau tariant, kas esu aš. Tas pats Heideggeris yra ne sykį pastebėjęs žmogiškosios prigimties polinkį pasilikti regimybės pasaulyje. Pažvelgti pačiam į save yra nemenkas iššūkis. Tai uždavinys, kurį stengiamės aplenkti. Nusirengti savo paties akivaizdoje – ne ką lengviau nei kitų akyse. Tai radikalus, pačią žinojimo kokybę perkeičiantis žingsnis. Tai ne tas žinojimas, kurį aptiksime internete, knygose, televizijų transliacijose ar supermarketuose, bet veikiau tasai, kuriam kviečia įrašas ant Apolono šventyklos Delfuose: gnōthi seauton – “pažink pats save”. Tos pačios žinojimo plotmės gelmę atveria ir išmintingasis Sokrato prisipažinimas “aš žinau, kad nieko nežinau”. Tai išstumtų savasties dalių atsivėrimas, ištinkantis mus tamsiausių naktų košmarais.
Tačiau mene nuo siaubo iki ironijos – vienas žingsnis. Štai šią perspektyvą buvo puikiausiai įsisąmoninęs neseniai mūsų pristatytasis Mauro Biancanotte. Būtent jo dėmesys siaubui, netikėtumui ir ironijai aidi dabar statomo spektaklio repeticijų užkulisiuose. Prieš keletą savaičių Šiaurės Atėnų puslapiuose pateiktuose fragementuose skaitome: “Menas labai panašus į tikrovę. Menas yra tikrovė. Tuomet, kai jį valdo netikėtumas. Kadaise graikai garbino realistinę harmoniją. Ir ji buvonetikėta. Polignotas, rekia manyti, netikėtai tikroviškai ištapė Atėnų Stoją. Kaip netikėta yra Cage’o psichodelinė muzika. Kaip netikėta yra Leopardi poezija. Kaip netikėta yra liūtis skaidrią vasaros dieną. Arba kaip netikėtai mirė mano dėdė, nes persivalgė kaimynės keptų pyragėlių. Aristotelis buvo nykus tipas, bet jis nujautė netikėtumo didybę ir pavadino ją peripetija. Nes iš netikėtumo sunkiasi išminties syvai. Per netikėtumą prasiveržia tikrovės virpesiai”. Kliedesį primenačiuose žodžiuose išryškėja keista mąstymo eiga – į vieną gretą sustatomi nieko bendra neturintys, tačiau netikėtumo principą atitinkantys meno ir gyvenimo įvykiai. Šiuo atveju nesvarbu, ar kalbama apie netikėtus siužeto posūkius, ar netikėtą jų įforminimo strategiją, t.y. išraiškos formas, ar netikėtus paties “nomadiško” egzistavimo patyrimus. Sofoklio kūrinyje ši perspektyva atsiveria pačiame dramos komponavime, o tiksliau tariant – jos detektyviškame išdėstyme. Netikėtumo pagrindu konstruojama vėlesnės literatūros detektyvų intriga. Neveltui mūsų laikų postmodernistas Umberto Eco detektyvą pavadino pačiu metafiziškiausiu romanu. Čia kalbama apie tai, kas menui suteikia gyvybinės energijos. Menas artėja prie gyvenimo ne tuomet, kai tampa realistiniu, bet tuomet, kai ima pulsuoti paties gyvenimo ritmu. Ne gyvenimo fasadas yra nuostabą keliantis raktas. Raktas slypi paties gyvenimo ontologijos mechanizmo įvaldyme.

Nesąmonė ir šizofrenija
Nesąmonė yra didis dalykas, jei į ją mokama įsiklausyti. Lietuviško interneto klystkeliuose galima aptikti ir tokią Oidipo istorijos interpretaciją: “Anot graikų pranašystės, Tėbų karaliaus Lajo ir karalienės Jokastės sūnus Oidipas turėjo nužudyti tėvą ir vesti motiną. Taip ir įvyko. Gindamas miestą nuo pabaisos, Oidipas užmušė senį, kuris pasirodė esąs jo tėvas Lajas. Už tai išvaduotojas gavo karalienės Jokastės ranką. Jiedu sugyveno du sūnus ir dvi dukteris. Tačiau šalį užplūdo nelaimės. Orakulas Oidipui pasakė, jog taip jam keršija dievai už tėvažudystę ir kraujomaišą. Oidipo kompleksas – psichinė liga, kai berniukas liguistai prisirišęs prie motinos, jaučia jai lytinį potraukį ir pavydi tėvui. Tai vienintelė liga, glaudžiai susijusi su mitologija.
Jos priešingybė – Elektros kompleksas – liguistas dukters potraukis tėvui. Mistinė Elektra taip pat mylėjo tėvą ir nekentė motinos, kuri šį nužudė” (http://moteru.takas.lt/straipsnis.php?msgid=11&tipas=g). Šiame tekste neketiname kritikuoti citatos autorių, tyčiotis iš jų neišprusimo, stačiokiško žodžių bei minčių dėstymo. Norėtume paradoksaliai ir beprotiškai pratęsti užduotą mintį, perkelti ją į sapnų ir kūrybos vizijų pasaulį, kuriame vienok atsiranda vietos Nietzsches ironiškoms citatoms ir kai kuriems Deleuze’o bei Guattari šizoanalizės dėsniams. Iš karto perspėjame, kad toliau sekančiame tekste sąmoningai trūksta logikos, naudojamos netikslios ir supainiotos Sofoklio pjeses citatos ir kažkodėl kalbama pirmuoju asmeniu.

Sapnas
Oidipo komleksas yra baisi liga. Šlykšti ir sunkiai pakeliama. Tokia pat kaip lemtis ir darganos. Iškreiptomis grimasomis mitologija maivosi mano akivaizdoje. Turėtų kvepėti alyvos. Kūnas laistomas aliejais. Mažas raudonas kastuvėlis. Naktimis sparnuoti katinai prievartauja aukas, kurios neatspėjo mįslės, o paskui barbena gyvatės uodegas į mano langus. Jei paklaustumėte, neatsakyčiau. Užgroja vargonai ir Marsijo dūdelė. Beprotiški timpanai. Barškuolės. Fagotas. Kažkas turėtų gyventi smėlyje. Tūkstantis mažų peliukų šoka ekstatinį likimo šokį. Tuo metu Nietzsche atsisėda į sūpynes ir šypsodamasis glosto man galvą. “Sakyk, vaikeli, ka darai? Tu bėgi nuo lemties? O gal bandai įminti mįslę?”. “Tu tyčiojies iš to, kuom didis būt galiu! Argi nelygus aš dievams! Ar ne geriausias įminėjas aš mįslių!”. “Mes geidžiame tiesos, – jis atsidūsta – bet ar nemieliau būtų trokšti netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Oidipas? Kas sfingė? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų! – Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji ryžomės? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės”. O dėl dievų, Friedrichai, nutilk!
Pro duris įsiveržia išprievartautas Chrisipas su Lajo lavonu rankose ir klykdamas ieško virvės.
Tragedija panaši į elektros pastotę. Kuomet praveri jos duris, išgirsti, kaip tyliai vibruoja įtampa. Ir toks beprotiškas noras rankomis sugriebti atvirus laidus…
Jei žiūrovas nesijaus suklaidintas ir išmuštas, jei jis nepajus košmaro ir nebus sulaužytas jo jaukusis pasaulis, jei jis nesusidurs su alogiška ir šizofreniška tikrove, jam nebus lemta išvysti mitologinės dramos. Kiekvieno asmeninė ir kultūros dvasios patirtis turi ištikti grimasomis ir persikeitimais, judesiais ir kaukėmis, ištampymais ir disharmonija. Užuomazga užduoda klausimą, kuris jokiu būdu nėra nei retorinis, nei poleminis. Tai mįslė, o atsakymai į mįslę, kaip žinia, suteikia gyvybę arba mirtį. Nustatyti mito taisykles reiškia sulaužyti bet kokias taisykles. Mito paranormalumas yra vienintelis adekvatus santykis su svetima mitologine tikrove. Mitas yra sustingęs statulose, suakmenėjęs, išdažytas banaliausiais renesanso paveikslais.
Tragedija skyla į pagal šizoanalizės principus. Ji išsidraiko begalinėmis dualizmo poromis, išsišakoja kaip nesimetriškas ir vitališkai gajus augalas. Dramos vidinis dualizmas nėra bipoliariškas. Tragedija yra paradoksali. Jos kompozicija yra tobulai simetriška, o vidinė siužeto ir choro partijų kinetika išsiveržia bendro mato nesuteikiančiais gaivališkais svyravimais. Šie svyravimai nebrėžia simetriškos amplitudės grafiko. Jie susitinka tam tikruose taškuose, tarsi kreivė susikirstų su tiese, įnešdami laiko suvokimo ir loginių struktūrų pakitimus.

Mitas kaip košmaras
Mitas kaip pasakojimas. Mitas kaip aiškinimas. Mitas kaip religija. Mitas kaip fabula. Mitas kaip literatūra. Mitas kaip estetika. Mitas kaip bendrybė. Mitas kaip abstrakcija. Mitas kaip mąstymo būdas. Mitas kaip struktūra. Mitas kaip pasąmonė. Mitas kaip pretekstas. Mitas kaip kultūra. Mitas kaip pasikeitimas. Mitas kaip simbolis. Mitas kaip pasaulis. Mitas kaip nelogika. Mitas kaip logika. Mitas kaip košmaras.