Oidipo karaliaus pakartojimai (2)

Kaip ir buvo žadėta, Oskaro Koršunovo teatras pristato Mauro Biancanotte – ekstravagantiškąjį italų teatro ir minties atsimetėlį. Sunku įvertinti jo kūrybos vertę dėl paties Biancanottės pasirinkto ir propaguoto efemeriško kūrybos pobūdžio. Tačiau negali nežavėti radikalumas ir beprotystė, kuriais persmelkta jo estetinė ir filosofinė praktika. Biancanotte uždavė patį giliausią klausimą, apie meno ir tikrovės santykį bei savo aktyvia veikla pabandė į jį ir atsakyti. Tai pastabos apie žmogų, kuris pamėgino savo gyvenimą paversti meno kūriniu, o meno kūrinį – gyvenimu.
Biografija ir gyvenimo štrichai

Mauro Biancanotte gimė 1946 m. Katanijoje. Jo senelio šeima per masinę migraciją, kilusią po pirmojo pasaulinio karo persikėlė gyventi į Argentiną, tačiau tėvas kamuojamas tėvynės ilgesio vėl grįžo į gimtąją Siciliją. Pabaigęs mokyklą, tėvų noru jis išvyksta į Romą studijuoti teisės, kiek vėliau meta šias studijas bei atsideda filosofijos, italų bei klasikinės literatūros studijoms, aktyviai domisi muzika, išmoksta neblogai groti vargonais ir smuiku. Dar vėliau susižavi teatru dėl “jo artimumo gyvenimui” ir imasi teatrinių eksperimentų. Septyniasdešimtųjų pradžioje subūrė anarchistinio jaunimo bendruomenę bei su ja vykdė vadinamąją “tikrovės teatro” programą, kuri labiausiai išgarsėjo septyniasdešimtųjų pabaigoje. Jo vaidinimai pasižymėdavo paties sugalvota supainiotų tikrovių koncepcija: sceninis vyksmas dažnai persipindavo su realiai atliekamais veiksmais (pvz., lytinio akto scenos, fizinis smurtas). Statydamas klasikines pjeses jis įnešdavo nenumatytų improvizacinių korektyvų, ypatingai vertindamas netikėtą “gyvenimišką” posūkį vaidinimo metu, nesijaudindamas, ar tai veda į triumfą, ar į visišką nesėkmę. Manė esant siekiamybe patį žiūrovą paversti aktoriumi, o aktorių – žiūrovu. Sykį repeticijos metu Mauro peiliu sužeidė vieną savo grupelės aktorių. Šis jį padavė į teismą ir bylą laimėjo. Dėl teismo nuosprendžio Biancanotte metus praleidžia kalėjime. Tačiau tai jam nesutrukdė su dar didesniu pagreičiu toliau vykdyti savo kūrybinių sumanymų. Grįžus iš kalėjimo, “tikrovės teatro” vaidinmai imami rengti vis platesniu mastu. Mauro ieško naujų galimybių meno ir gyvenimo susikryžiavimui, todėl kartais scena paverčia parduotuves, supermarketus, metro vagonus, įtraukdamas ten esančius praeivius į savo “gyvuosius” spektaklius.
Apskritai Biancanotte buvo labai ekscentriška, nenuspėjama, ekstravagantiška asmenybė. Jis neretai buvo vertinamas kaip psichinis ligonis, o galbūt iš tiesų sirgo šizofrenija. Atvirai pasisakė už narkotikų vartojimą ir pats juos vartojo. Neslėpė ir netgi atvirai demonstravo savo biseksualumą, todėl konfrontuodavo su oficialiąja katalikų bažnyčia. Jau ankstyvoje jaunystėje susižavėjo kraštutinio komunizmo bei anarchizmo nuostatomis. Politikoje jį traukė radikalizmas, jis nesitaikė su jokiais kompromisiniais ar konjuktūriniais socialinių grupuočių kūrimo principais, todėl itin pašaipiai ir niekinamai atsiliepė ir apie Italijos komunistų partiją, vienok įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais prisijungdavo prie įdomesniais principais pasižymėjusių judėjimų. Šiek tiek bendravo su panašių pažiūrų intelektualais P.P.Pasolini, A.Moravia bei kitais. Su Pasoliniu jam teko susidurti 1972 m. dalyvaujant kairiųjų studentų organizacijos La lotta continua veikloje. Tais pačiais metais Biancanotte viename iš Romos teatrų stato „Oidipą karalių“, kurio kulminacija turėjo tapti realiai vykdomas akių išsidūrimas, tačiau sužinojusi apie jo intencijas teatro vadovybė nutraukia repeticijas. Kaip ten bebūtų, antikinė tematika jam išlieka itin svarbi. Viename iš savo laiškų jis rašė “graikų tragizmas yra tai, ką aš išgyvenu nuolat ir kartu tai, ką noriu, kad išgyventų žiūrovas” (Mauro Biancanotte, Ettore De Amicis. Il teatro della realtà. Milano, Garzanti, 1993. P. 89).
Ilgą laiką Biancanotte nebuvo plačiau žinomas nei kaip kūrėjas, nei kaip filosofas. Jis nėra palikęs jokio išsamesnio savo estetines bei filosofines nuostatas pristatančio veikalo, kadangi pats beveik nerašė ir reiškė aktyvų nepasitikėjimą teksto autoritetu. Tačiau išliko kai kurios pastabos, kurias Biancanotte žymėjo vadinamuosiuose „Apsėstojo menu užrašuose“ (Gli appunti dell’ossesso dall’arte). Tai nelabai rišlios tekstų nuotrupos, neturinčios nei aiškios kompozicinės strukūros nei vientiso žanro. Iš visko sprendžiant, jų Mauro neketino publikuoti, o tiesiog įvairiose gyvenimo situacijose užsirašinėdavo sau pačiam. Tačiau šiuose užrašuose ad se ipsum galime įžvelgti sąmoningą intenciją mąstyti fragmentiškai ir nesistemiškai. Kai kurios pastraipos – tai kalbų fragmentai, surašyti kuriant “tikrovės teatro” spektaklius. Po jo mirties likę tekstai buvo bičiulių surinkti ir kruopščiai peržiūrėti, o pagal antraštę pirmajame užrašų knygutės puslapyje jiems duotas pavadinimas.
Biancanotte daug keliavo, keletą metų praleido Egipte, o 1978 m. pėsčiomis apėjo visą Italiją su dviem gyvenimo bedražygiais – lenkaite Ana Kozlowska bei Ettore De Amicis. Nėra paslaptis, kad su abiem pastaraisiais jį siejo ne tik draugystės, bet ir intymiausi seksualiniai ryšiai. Kaip tik jiedu rūpinosi „Apsvaigusiojo menu užrašų“ redakcija bei leidyba. Ettore De Amicis, su kuriuo Biancanotte susipažino studijų metais Romoje, buvo kilęs iš turtingos Genujos verslininkų šeimos ir pats nemenkai prisidėjo prie knygelės finansavimo, be to surašė savo atsiminimus, įvadą ir komentarus, pateikė asmeninę, tarp jo paties ir Biancanottės vykusią, korespondenciją. Jis turėjo nemenkų kūrybinių ambicijų ir, kaip pats rašo knygos „Tikrovės teatras“ pratarmėje, nuolatos sėmėsi įkvėpimo iš bendravimo su Biancanotte. Su A. Kozlowska Mauro susitiko Katanijos prostitučių kvartale, vadinamojoje via delle finanze. Vėliau būtent ji tapo pagrindine aktore šokiruojančiuose “Tikrovės teatro” vaidinimuose. Mauro mėgo eksploatuoti jos brutalumą ir beatodairišką nesiskaitymą su moralės normomis.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Biancanotte staigiai nustoja kurti ir beveik su niekuo nebendrauja. Išnyksta jo anarachizmas socialinių kontaktų sferoje bei kontraversiškos provokacijos meninėje veikloje. Mauro užsidaro savo namuose ir dingsta net iš artimiausių bičiulių akiračio. Galima įtarti, jog pasaulis jį užklumpa visa savo beprasmybės nykuma. 1982 m. gegužės 8 d. jis randamas pasikoręs savo namuose Romoje.

Menas ir patirtis
Biancanottės meno koncepcija atrodo pakankamai keista ir originali ne tiek dėl teorinių nuostatų naujumo, kiek dėl šokiruojančio meninių principų taikymo pobūdžio. Šios meno koncepcijos centras – patyrimo fenomenas. Jis nevengdavo užsiminti, kad meno kūrinyje svarbiausia tai, kas aktyvuoja ekstremalias patirtis. Kita vertus, šokiravimas ir drastiškumas nėra atsitiktiniai dalykai meno sferoje, kadangi meninio patyrimo raktas Mauro Biancanotte akimis – netikėtumas, suteikiantis bendrą matą tiek kasdienės tikrovės, tiek meniniam išgyvenimui. Menas gali būti paveikus ir tikroviškas tuomet, kai susitikdamas su juo patiriu tai, ko nesitikėjau patirti. Tokiu būdu kreipiamas dėmesys į būtinybę užbėgti žiūrovui už akių. Artefaktas turi laužyti kasdienį suvokimą ir ištikti sudrebindamas įprastas konvencijas bei išankstines nuostatas.
Ettore De Amicis rašo: “Mauro visada tikėjo galėsiąs savo ir kitų gyvenimą paversti meno kūriniu. Jis buvo beprotis. Beprotis, kuris užkrėsdavo savo beprotyste visus, kas tik su juo susitikdavo […] Jam iš tiesų terūpėjo du dalykai – menas ir patirtis […] Kiekvieną gyvenimo akimirką jis kūrė […] Meno kūrinys turi tapti patirtimi. Patirtimi, kurioje kūnas dalyvauja vienovėje su dvasia ir tuo pačiu dar radikalesniu būdu sugrąžina prie tikros tikrovės išgyvenimų.”. (Il teatro della realtà. P. 12). Iš tiesų, turbūt sąmoningai nerišliuose Biancanottės tekstuose galima išskirti dvi pagrindines temas: meno ir patirties. Akivaizdu, kad autoriui rūpi pastarųjų dalykų sintezė. Patirties sferoje ypatingą reikšmę įgauna kūno fenomenas. Jo fragmentuose aprašomi įvairialypių kūniškų patirčių niunsai, jam rūpi kūniškų patirčių amplitudės išsiplėtimai. Vienok sykiu Biancanotte vykdo tam tikrą kūno “spiritualizaciją”, turbūt neatsitiktinai paminėdamas Irenėjų – krikščionių mąstytoją, kalbėjusį apie kūno ir dvasios vienovę. Kūno akcentavimas paradoksaliu būdu turėtų sugrąžinti prie “savęs paties kaip ne tik kūno patyrimo”. Ypatingame jautrume savo patirčiai glūdi pačios patirties išgyvenimo pagilinimas. Ekstremali patirtis tampa pagrindu taip pat ekstremaliai išgyventi kasdienybės nuobodulį ir siaubą. Meno kūrinys tiek žiūrovui, tiek jo kūrėjui tampa veikiau instrumentu, bet ne galutine, tikrovę simuliuojančia instancija. “Menas turi smūgiuoti, sudrebinti ir keisti” (ibid. P. 19). O tai reiškia – sugrąžinti atgal prie kasdienybės gelmės, kurios nebeišgyvename nuprasmintoje rutinoje. Tai reiškia – pagerinti klausą ir paaštrinti regą, kurios atbuko ir pablogėjo dėl garsų ir vaizdų susiniveliavimo į vienalytį srautą.
Kita vertus, galbūt kai kuriuose Biancanottės fragmentuose girdime ir Kiekegaardo minčių aidą, kalbančių apie kūrėjo egzistencijos tragizmą. Menas kaip produkavimas, kaip nuolatinis procesas užtikrina autoriaus būtiškąjį aktyvumą ir tąsą. Kaip Kierkegaardas save lygina su “Tūkstančio ir vienos nakties” princese, kuriančia vardan to, kad liktų gyva, taip ir Biancanotte savo gyvenimą paverčia meno kūriniu tam, kad “slėpdamasis save atrastų”. T.y. produkuojama ne vardan rezultato, bet vardan pilnatviško buvimo, vardan paties kūrybos akto. Šia prasme sukurtasis rezultatas žiūrovo sąmonėje turėtų iš naujo atvirsti į aktą, į postūmį gyvenimui.