Oidipas – Lietuvos karalius?

Daugelis tų, kurie daugiau nei prieš penkiolika metų nusprendė, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė bus liberali demokratija, iki šiol netiki, kad tai yra geriausia valdymo forma

Kaip ir kiekvienais metais šių metų sausio 13 d. buvo pasakyta daugybė iškilmingų kalbų ir sudainuota daugybė gražių dainų apie tėvynės laisvę, kurios mums visiems priminė anų dienų tragišką romantizmą ir jaudulį. Tuomet daugeliui mūsų, kurie nebuvo pirmosiose valdžios gretose ir nuo pat pradžių nežinojo, koks yra tikrasis ką tik gimusios demokratijos veidas, atrodė, kad pavojus Lietuvai gresia tik iš Rytų.

Tuomet beveik niekas nesusimąstė, kad pavojus Lietuvos demokratijai gali kilti iš mūsų pačių. Kaip ir niekas nepagalvojo apie korumpuotą privatizaciją, perkamus valstybės įstatymus ar nuolatos tvyrančią politinio gyvenimo nežinomybę. O juo labiau niekam iš mūsų nešovė į galvą mintis apie įvykdytas politines žmogžudystes ar perversmus, organizuotus prieš demokratiškai išrinktą šalies valdžią, apie kuriuos paskutiniu metu paslaptingomis užuominomis šnabždamasi viešojoje erdvėje.

Antikinėje Sofoklio tragedijoje Tėbų karalius Oidipas ir jo žmona Jokastė sužino žiaurią tiesą, kad kažkada išsakyta dievų pranašystė išsipildė. Jokastė yra Oidipo motina, o Oidipas prieš penkiolika metų nužudė savo tėvą Lajų. Po to jis tapo Tėbų karaliumi ir Jokastės vyru. Pats Oidipas ką tik gimęs buvo savo motinos ir tėvo pasmerktas mirti, kad neišsipildytų baisi pranašystė, tačiau slapčia buvo išgelbėtas seno piemens.

1990 metais Lietuva tapo nepriklausoma demokratinė respublika, o 2004 metais – Europos Sąjungos ir NATO narė. Tačiau galiausiai visiems paaiškėja liūdna tiesa, kad daugelis tų, kurie prieš daugiau nei penkiolika metų nusprendė, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė bus liberali demokratija, tai padarė iš išskaičiavimo, o ne dėl to, kad jie tikėjo, jog demokratija yra geriausia valdymo forma.

Tų, “kurie žinojo, kur padėti pinigai”, išskaičiavimas daugiausia buvo materialus. Tai yra tų, kurie sovietiniais laikais valdė Lietuvą ir jos nacionalizuotą turtą, bei tų, kurie atkūrus nepriklausomybę nustatė privatizacijos taisykles. Kitų siekiamybė pirmiausia buvo nepriklausomybė, o ne demokratija, ir daugeliui iš jų idealas buvo romantizuota smetoninė autoritarinė Lietuva.

Demokratija į 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės deklaraciją buvo įrašyta patariant Jungtinių Amerikos Valstijų ekspertams, nors demokratinės valstybės idėja pačioje deklaracijoje nėra aiškiai išsakyta. Žinoma, tiek tarybinės Lietuvos, tiek Sąjūdžio veikėjai suvokė, kad mažytė, nuo Sovietų Sąungos atsiskyrusi valstybė gaus tarptautinį pripažinimą tik tuo atveju, jei taps demokratija. Tie, kurie matė dar toliau, suprato, kad narystė daugelyje tarptautinių organizacijų taip pat neįmanoma be demokratijos.

Šiandien Lietuva yra viena iš nedaugelio pokomunistinių valstybių, kurios politikoje vis dar dominuoja tiek daug tų pačių veidų, kurie ten buvo tik atkūrus ar netgi prieš atkuriant nepriklausomybę. Negana to, nemažai jų, nepaisant daugiau nei pusantro dešimtmečio demokratinės politikos praktikos, regis, iki šiol netiki, kad demokratija yra ta valdymo forma, kuri gali geriausiai užtikrinti žmonių teises ir gerovę.

Ne tik pusbalsiu, bet ir garsiai kai kurie Lietuvos politikai abejoja vienu iš svarbiausių demokratijos institutų – laisvais rinkimais. Jų svarbiausias argumentas, esą Lietuvos visuomenė vis tiek dar yra nepajėgi savarankiškai išsirinkti tinkamos sau valdžios. Tačiau nesusimąstoma, kad be politinių ir pilietinių teisių kaip teisės rinkti savo valdžią ir kitaip dalyvauti politiniame gyvenime neįmanomos ir fundamentalios žmogaus teisės kaip įsitikinimų laisvė ar teisė į lygias galimybes.

Labai daug Lietuvos politikų į demokratiją pirmiausia linkę žiūrėti kaip į paprasčiausią būdą gauti valdžią, kuriuo atitinkamai galima manipuliuoti. Politinių partijų ir kampanijų finansavimas iki šiol yra nesutvarkytas. Nuolatos kartojasi politinės korupcijos skandalai, po kurių net akivaizdžiai politinio finansavimo įstatymus pažeidę valstybės pareigūnai atsistatydina labai retai. Rinkėjų balsai perkami ir “keičiami” tiek nacionaliniuose, tiek savivaldos rinkimuose.

Jei Lietuvos politikoje ir atsirado naujų veidų, dauguma jų yra linkę perimti senąsias politinio žaidimo taisykles, paveldėtas iš sovietinės Lietuvos arba sukurtas pačiame negailestingo perėjimo į demokratiją įkarštyje, užuot jas keitę. Tačiau liūdniausia, kai tas pačias beskrupulingai ciniškas vertybes perima dabartiniai trisdešimtmečiai ir netgi dvidešimtmečiai, kurie mažiausiai arba išvis nesusiję su senuoju politiniu elitu.

Pagaliau nė viena pokomunistinė Lietuvos vyriausybė iki šiol neišsakė savo aiškios pozicijos dėl 1926 metais įvykdyto demokratiškai išrinktos valdžios perversmo ir po jo iškilusio dešiniojo autoritarinio režimo. Tarpukariu visoje Europoje demokratija buvo daugiau anomalija nei norma, o Lietuvos parlamentinė demokratija buvo trapi, neefektyvi ir be reikiamo visuomenės palaikymo. Tačiau nepaisant to, nūdienos Lietuvos politikai turėtų atitinkamai įvertinti patį perversmo faktą ir smetoninio režimo vykdytas represijas bei piliečių laisvių suvaržymus.

Lietuvos Oidipas karalius – tai tie politikai, kurie prieš daugiau nei penkiolika metų kartu su Lietuvos nepriklausomybe pasirinko ir demokratiją, bei jų jaunesnieji įpėdiniai, bet kurie iš tikrųjų jos nevertina. Kažkuria prasme jie netgi žudo ją, kasdieninėje politikoje vis dar nesivadovaudami demokratiniais principais, bet siaurais interesais. Jie turi neaiškias politines vertybes ar iškreiptas partines ideologijas arba išvis jų neturi. Savo kalbose ir pasisakymuose jie kraujomaišiškai flirtuoja su vis labiau į autoritarizmą klimpstančia Rusija, lyg ketindami “miegoti” su ja, panašiai kaip Oidipas, kuris su savo motina Jokaste susilaukė vaikų.

Sofoklio tragedijoje Oidipas ir Jokastė neištveria siaubingos tiesos, kurios jie tiek daug metų nežinojo apie save pačius. Jokastė galvojo, kad jos kūdikis, apie kurį buvo išpranašauta, jog jis nužudysiąs savo paties tėvą, buvo nužudytas prieš daugelį metų. Tačiau Tėbų karaliaus piemuo, kuris turėjo palikti kūdikį Kitairono kalne, kad šis mirtų, atidavė jį kitam piemeniui iš Korinto. Tokiu būdu mažasis Oidipas atsidūrė Korinto karališkuose rūmuose ir augo kaip Korinto karaliaus Polibo sūnus.

Kai vieną dieną Oidipas išgirsta baisiąją pranašystę apie save patį, jis, bėgdamas iš Korinto ir nuo savo likimo, vienoje kryžkelėje sutinka keliauninkus. Įsižiebus kivirčui, Oidipas juos visus, išskyrus vieną tarną, nužudo. Keliauninkai – tai jo tėvas, Tėbų karalius Lajus, su palyda. Tačiau Oidipas to nežino. Atkeliavęs į Tėbus, jis išgelbsti kraštą nuo pabaisos Sfingės ir tampa karalienės Jokastės vyras bei Tėbų karalius. Dievų pranašystė išsipildo. Graikiškoji tragedija įvyksta.

Lietuvos politikai iš pat pradžių žinojo tiesą apie save, t.y., kad demokratiją jie pasirinko daugiausia iš išskaičiavimo. Nuoširdžiai tikinčiųjų demokratija tada beveik nebuvo. Jei jie nebūtų to padarę, Lietuva niekada nebūtų grįžusi į Europą, kaip ir Oidipas nebūtų tapęs Tėbų karaliumi, jei jis nebūtų nužudęs savo tėvo. Bet ar šis pragmatiškas Lietuvos Oidipo žinojimas ir politikos iš išskaičiavimo tradicijos gali išgelbėti Lietuvą nuo rimtos demokratijos krizės, jei tiek daug politikų iki šiol neįvertino pačios demokratijos ir jos pranašumų?

Lietuvai negresia valstybinis perversmas, koks įvyko prieš lygiai aštuoniasdešimt metų. Jis niekam neapsimoka, nes Lietuva automatiškai prarastų narystę Europos Sąjungoje ir NATO bei būtų išmesta iš Europos, į kurią taip veržėsi sugrįžti. Lietuvai taip pat nebegresia karinė Rusijos okupacija, bet žymiai rafinuotesnė ir energetiniais ištekliais paremta į pasaulinės politikos areną grėsmingai grįžtančios galybės įtaka. Tačiau Lietuva, bendradarbiaudama su kitomis Europos valstybėmis, gali ją atitinkamai kontroliuoti.

Lietuvai gresia nuolatinė silpna demokratija su neaiškiomis, bet ciniškomis politinio žaidimo taisyklėmis, kuri neturės itin gero vardo pasaulyje. Tačiau dabartiniai Lietuvos politikai turėtų apskaičiuoti, kad jiems apsimoka pradėti tvirtai ir nuosekliai praktikuoti liberalios demokratijos vertybes. Tokiu būdu Lietuvos politika išsivaduotų iš sovietinės praeities ir kitokių šmėklų, ir valstybėje ryškiai sumažėtų korupcijos. O Lietuvos įvaizdis pasaulyje taip pagerėtų, kad, kas žino, galbūt nereikėtų ir šalies įvaizdžio strategijos.

Čia politikai gali nustoti svaičioti, kad turi praeiti keletas dešimtmečių, kol lietuviai pagaliau subręs demokratijai, susikurs pilietinė visuomenė ir susiformuos demokratinė politinė kultūra. Politinių lyderių elgesys ir vertybės visada turėjo didelės įtakos eiliniams žmonėms, kaip tai parodė 1991 m. sausio 13 d. Tad kodėl Lietuvos politikams sąmoningai nepagreitinus mūsų visuomenės demokratinės brandos?