„O kas vėluos, bus žuvėdra“

Vos kelios sekundės ir realybė sulaužoma. Tokio teatrinio lūžio vertė slypi jo organikoje ir tas natūralumas, savo ruožtu, daro Čechovo žmogiškąją komediją aštrią ir šiuolaikišką. Tarytum vos vakar Antonas Pavlovičius specialiai vilniečių teatrui sukūrė paprastą pjesę, o aktoriai ją suvaidino be mažiausių sunkumų įsisavinant tekstą ir kažin kokių herojų jausmus. Lyg apie juos būtų rašyta.

Kaip jie vienas kitam griauna gyvenimus: atėjo ir iš neturėjimo ką veikti nušovė žuvėdrą. Tik pas Koršunovą žuvėdra – tai ne vien Nina Zarečnaja. Jo pastatyme visi yra savotiškos žuvėdros: Konstantinas Treplevas, kurį Zarečnaja niekina, ir Maša, kurios meilė jam pačiam įsiėdė, kaip jai įsiėdė mokytojas Medvedenka. Ir Polina Andrejevna atsibodo daktarui, ir Trigorinas – taip pat žuvėdra, įsipainiojusi Arkadinos pinklėse. O ir ji pati niekuo ne geresnė už kitus – kas, kad ir artistė. Dar gi neturtinga, bet priversta sukaupti paskutiniąsias savo moteriškas jėgas, kad išlaikytų „fasoną“, nes jos gyvenimo vyrai – Trigorinas ir Treplevas – blogiau nei bobos… Regis, Koršunovo spektaklyje paukštelis žuvėdra dauginasi kaip 3D spausdintuvu. Žinoma, aktorių vaidyba nuostabi ir vaidmens mastas neturi reikšmės.