Norvegų žiema lietuvišką vasarą

Rugpjūčio 14 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko Gintaro Sodeikos kamerinės operos „Vinter“ dviem solistams ir kameriniam orkestrui premjera. Ta proga kompozitorių GINTARĄ SODEIKĄ ir OSKARĄ KORŠUNOVĄ kalbina DAIVA TAMOŠAITYTĖ.

Opera labai organiška turinio ir formos požiūriu, dera muzika ir vaizdas. Ypač įstrigo pabaiga, galbūt galėčiau ją pavadinti koda? Vykusiai parinkti garsaeiliai nuskaidrino visą atmosferą ir padėjo reikiamą tašką.

Buvo ir pilnų tonų dermių, ir garsaeilių, atsiradusių dėl Olivier Messiaeno įtakos. Styginių orkestras yra pastiprintas pučiamaisiais, arfa ir vibrafonu.

Man labai patiko derminis pastovumas, sukuriąs tam tikras būsenas. Tad pakalbėkime apie jas. Ką norėjai pasakyti šia „būsenų muzika“? Ar ji, be savarankiško vaidmens, kaip nors perteikė teksto turinį?

Galbūt pasakojimą reikia pradėti iš toliau. Pastaruosius šešiolika metų dirbdamas su Oskaru Koršunovu, statant dramas, siekiau šiek tiek keisti muzikos vaidmenį dramos spektakliuose: ne stiprinti iliustracijos funkciją, kuri paryškina tam tikrus siužeto vingius, bet siekti, kad muzika pati taptų veikėju. Kai muzika tampa dar vienu visateisiu spektaklio veikėju, ji pajuda muzikinės dramos žanro kryptimi. Taigi tai, ką norėjau įkūnyti šioje kamerinėje operoje, yra muzika, tapusi būtinu pamatu dramos veiksmui, ir ji neiliustruoja charakterių. Ji gyvena atskirą gyvenimą, lyg būtų stebėtoja, kuri mato toje dviejų žmonių lyrinėje dramoje vykstančius įvykius. Įsigilinę į šios operos libretą, pamatytume, kad dviejų vienišų žmonių susitikimą nulemia tam tikri likimo vingiai. Jie susitinka lyg atsitiktinai, lyg neatsitiktinai. Lyg netyčia jie vienas kitam atsiveria ir bando bendrauti paprasta buitine kalba, ieškoti sąlyčio taškų. Pabaigoje paaiškėjus, kad jie vienas be kito lyg ir nebegali būti, matome paradoksalų dalyką: kartu jie, ko gero, irgi negalėtų būti! Šį vyro ir moters santykių trapumą ir „pastebi“ operos muzika, kuri kaip pašalinė stebėtoja nieko nekomentuoja, tik nebyliai liudija veiksmą.

Kitaip sakant, atspindi herojų išgyvenamas nuotaikas ir kuria būsenas, kurios šioje operoje itin svarbios. Kitas dalykas, kad po Richardo Wagnerio turbūt nebuvo nė vieno teatre dirbančio kompozitoriaus, kuris nebūtų savaip įvertinęs ir apmąstęs jo muzikinės dramos idėjos. Žinoma, jo muzikinės dramos intensyvi plėtotė, sodrus garsas, monotematizmas ir kita skiriasi nuo tavo kūrinio, kurį sudaro daugiau ar mažiau stabilios muzikinės plokštumos. Tad koks tavo santykis su vagneriškąja muzikinės dramos samprata: ar tu kuria nors idėja rėmeisi, ar kovojai su ja?

Turbūt nė vienas operas rašęs kompozitorius, gyvenęs po Wagnerio, nėra išvengęs jo įtakų; gerąja ar blogąja prasme – kitas klausimas. Ir niekas negalėtų paneigti, kad yra mąstęs apie tai. Aš taip pat esu neblogai susipažinęs su jo muzikinės dramos idėjomis bei muzika ir manau, kad tos idėjos yra stiprios bei gyvybingos. Neketinau nuo jų toli bėgti, nes lygiai taip pat, kaip Wagneris, kuris muzikinės dramos masyvumą ir ekspresyvumą kūrė remdamasis baziniais savo libreto dalykais, ir aš, literatūrinį tekstą perskaitęs, įsitikinau, kad mano muzika turi remtis trapių muzikinių būsenų dramaturgija. Taigi gal ir galima sakyti, kad tam tikrų sąsajų yra, nors jis gyveno XIX amžiuje, o mes gyvename dabar.

Vadinasi, išskyrus tam tikrą konceptualumą, glaudesnių sąsajų nereikėtų ieškoti… Papasakok apie kūrinio sandarą.

Operą sudaro keturios dalys. Tiesa, su tavo minėta koda susijęs įdomus, natūraliai atsiradęs komentaras. Viena mano pažįstama pagyrė mane už originalumą, mat ji dar niekada nebuvo girdėjusi, kad uvertiūra skambėtų operos pabaigoje! (Juokiasi.) Ir aš supratau, kad taip ir yra. Tačiau to nebuvau sumanęs, tik man reikėjo staigios operos pradžios, be įžangos, nes tai dviejų žmonių staigus ir netikėtas susitikimas, o pabaigoje – tirpstančio žiemos sniego įspūdžio. Natūraliai taip ir pasielgiau, o klausytoja iškart identifikavo: aha, uvertiūra pabaigoj – įdomu.

Mano ausyse veikalas evoliucionavo pozityvėjančia linkme. Džiaugiausi, kad opera nesibaigė aiškiais trim akordais ir kad įgalinai pasigėrėti skambiu vibrafono garsu, dar labiau nuskaidrinančiu atmosferą bei leidžiančiu išsikristalizuoti idėjai. Taigi „uvertiūra“ užbaigia pagrindinę mintį.

Norėjau, kad klausytojas, išgyvenęs herojų nuotaikas, įvykius, įtampą ir abejones, per gale skambančias keturias minutes dar kartą trumpam grįžtų į tuos išgyvenimus. Uvertiūrose kompozitorius paprastai papasakoja tai, kas bus, tuo tarpu čia atvirkščiai: mes leidžiame klausytojui prisiminti tai, kas buvo. Ir vis dėlto pasiūlyti nuskaidrėjimą. Mat opera prasideda išskleistai – iš visų pusių apšviesti aktoriai palubėse, scenoje du solistai ir orkestras, žodžiu, viskas išskleista per visą bažnyčios erdvę, – tačiau į pabaigą viskas koncentruojama, ir galiausiai lieka vienas vienintelis sutelktas spindulys.

Bet juk mes turime tam žodžių: tai gali būti išplėstinė koda, repriza…

… arba postliudas.

Gal kėlei sau dar specifiškesnių uždavinių?

Prieš pradėdamas rašyti šį kūrinį žinojau, kad naudosiu elektroniką. Tačiau parašęs trečdalį partitūros supratau, kad jos čia nereikia. Todėl kūrybos procese kai kas pakito. Kita vertus, jau pirmojoje kūrybos stadijoje žinojau, jog kūrinys bus atliekamas Šv. Kotrynos bažnyčioje, tad džiaugiausi, galėdamas rašyti muziką specialiai tai akustikai. Tai man buvo itin svarbu. Buvo smalsu. Žinojau, kad barokinėje akustikoje, kurioje ne kiekvienas sąskambis vienodai sklinda, harmonijos atžvilgiu viskas turi gerai skambėti. Reikėjo harmoningo skambesio, todėl aptikau barokinių slinkčių, kurios po barokiniais skliautais pagal akustikos dėsnius save papildytų. Tai buvo puiki, retai pasitaikanti galimybė, nes ne visada kompozitorius iš anksto žino, kokiai akustikai rašys. Galbūt tai apribojimas, bet įdomus apribojimas.

Džiaugiuosi, girdėdama tave akcentuojant akustikos svarbą, mat ši unikali garsinė erdvė prašosi panašių komentarų, be kurių vertinti Kristupo vasaros festivalio koncertų tiesiog negali. Tarkim, Messiaenas, atliktas fortepijonu, man buvo netikėtas atradimas: išgirdau kai ką visai nauja. Čia puikiai skamba ir elektroninė muzika, įvairūs avangardiniai kūriniai, praturtinta obertonais lyrika, kantilena. To, žinia, galbūt nepasakysi apie audringas Liszto, Rachmaninovo ar kitų romantikų kompozicijas (niekada čia neskambinčiau, pavyzdžiui, Skriabino etiudų, bet būtinai – jo preliudus, kurie turėtų skambėti dangiškai). Tačiau ši koncertų salė ypač dėkinga naujiems muzikiniams atradimams. Ir „Vinter“ atveju įvyko, galima sakyt, akustinė premjera.

Atrodo, taip. Norėčiau pridurti, jog užsidegę dirbo ir kiti projekto kūrėjai. Štai maestro Donatas Katkus nuo pat pirmos iki paskutinės natos tikėjo, kad paruoš įdomų spektaklį. Sandra Jonušaitė ir Vytautas Juozapaitis, manau, yra nepamainomi solistai, kurie suteikia daug papildomų spalvų: Juozapaitis labai lankstus, jis gali čia pat persikūnyti į begalę pavidalų ir kaip aktorius kuria spalvingus personažus; Jonušaitė man pasirodė savita ir taip pat labai paslanki dainininkė. Jei viskas klostysis palankiai, šį spektaklį rodysime gruodžio mėnesį ne festivalio metu, nes jaučiame, kad jis gali būti repertuarinis. Žinoma, dėkui ir mūsų oro akrobatams Vestai Grabštaitei ir Ryčiui Saladžiui. Oskaras Koršunovas, kaip visada, stebina ne tik žiūrovus, bet ir mus pačius – projekto kūrėjus. Čia pat, naudodamasis esama medžiaga, jis geba rasti efektingų sprendimų. Tarkim, aktorių vaikščiojimas karnizais palubėje yra ne kas kita, kaip pjesės tema – vyro ir moters vaikščiojimas ašmenimis. Tai neišgalvota.

Jau Petro Geniušo ir Vladimiro Čekasino teatralizuotose „Diversijose“ buvo eksperimentuojama su tokiomis vietomis kaip sakykla. O.Koršunovas, kuris eksperimento vėliavą neša aukštai iškėlęs, tai padarė gerokai drąsiau. Ar nebuvo abejonių dėl to, kad tai vis dėlto religinio kulto vieta, erčios, ir vien instrumentų panaudojimas kitame kontekste gali sukelti neigiamą konservatyvių klausytojų reakciją? Ar nenorėta kiek paprovokuoti į savo apsimestinio religingumo kiautą įlindusį žmogelį (tai akivaizdu Herkaus Kunčiaus „Mato“ atveju, kur stengiamasi dekonstruoti sovietinę ir kitokią davatkystę)?

Apie tai galime kalbėti atvirai. Dalyvaudamas kūrybos procese, mačiau, jog režisierius neturi nė menkiausio tikslo ką nors šokiruoti arba nustebinti. Jis ieškojo teisingo, išraiškingo sprendimo. Minėtas moters ir vyro vaikščiojimas ašmenimis ir jų užkėlimas ant altoriaus išreiškia sakralinį požiūrį į jų trapius santykius. Nereikia būti filosofu, kad tai suvoktum. Ši mintis buvo perteikta aiškia ir suprantama ženklų kalba. Ir aš nesiekiau nieko šokiruoti savo muzikiniais sumanymais, todėl esame ramūs.

O telefonas, permestas per vyskupo ranką?

Tai turbūt pats drąsiausias spektaklio žingsnis. Telefonas atsirado tada, kai pamatėme, jog ši skulptūra vaizduoja visai ne vyskupą. Tai Salomėja su vyskupo mitra, – ji laiko pastačiusi koją ant nukirstos Jono Krikštytojo galvos! Tad kas smarkiau šokiruoja: baroko skulptorius ar mes, kurie ragelį įdėjome į Salomėjos delną? Galbūt ne kiekvienas tai pastebėjo. Pati bažnyčia skulptūriniais sprendimais pasufleravo daug dalykų.

Šiam renginiui nukabinus Giedriaus Kazimierėno paveikslus, suskambėjo skulptūrinės kompozicijos visuma: ji pradėjo „veikti“. O kaip užkėlėte aktorius?

Kaskadininkų brigada tikrino, ar galima ten vaikščioti, ir nustatė saugumo garantijas, įtaisė saugos lyną ir diržus, karabinus, kurie buvo nubalinti; po drabužiais aktoriai turėjo alpinistų kelnes. Jei įrangos nesimatė, įspūdis turėjo būti stipresnis.

Apsaugą pamačiau vėliau ir kurį laiką užjaučiau silpnesnių nervų žiūrovus… Pabaigoje norėčiau paklausti tavo nuomonės apie trečiąjį „aktorių“ – Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą. Ar patenkintas jo darbu?

Šį kolektyvą pažįstu nuo pat jo atsiradimo. Tai savotiškas orkestras rekordininkas: per sezoną jis paruošia neįtikėtinai daug lietuvių ir užsienio kompozitorių šiuolaikinių bei klasikos kūrinių. Jame griežia tikri muzikos entuziastai. Vien tas faktas kelia didelę pagarbą. Jeigu kalbėtume apie šį spektaklį, – nors tai gali pasirodyti neobjektyvu ir itin asmeniška, – man atrodo, jog jie dar niekada negrojo taip gerai!

Tas pagarbus požiūris net nustebino: maestro Donatas Katkus tiesiog atbuvo „muzikines mišias“. Tai įdomu, nes šioje bažnyčioje skamba visokia muzika, kelianti nebūtinai sakralines pajautas.

Muzikantai buvo maksimaliai susitelkę. Jie buvo muzikos viduj. Aukštą lygį laidavo ir sutikęs projekte dalyvauti trimitininkas Valerijus Ramoška. Taigi esu labai patenkintas dalyvių triūsu.