Nepažįstamieji Baltijos namų šeimininkai

(Trečiasis tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis „100 teatro veidų“)

(…)
Tokius spektaklius kaip režisieriaus Oskaro Koršunovo dilogiją, Lietuvos nacionaliniame akademiniame teatre sukurtą pagal oberiutų (daugiausiai Charmso) kūrybą, suvokti ir suprasti mes dar neįpratome (arba jau atpratome). Ir rašyti apie šiuos spektaklius sunku, kas, beje, savaime nemažai pasako.

Anksčiau sėkmingas oberiutų dramaturgijos pastatymo būdas mums buvo žinomas iš Michailo Levitino spektaklio „Charmsas… Charmsas… Šardamas, arba Klounų mokykla“ Maskvos miniatiūrų teatre. Spektaklis buvo sukurtas pagal klounados, rimto dramos teatro vertos ekscentrikos taisykles, su teatro (ir estrados) žvaigžde Liubove Poliščiuk. Po salę skraidė balionai, grojo Fellini‘o filmų muzika ir buvo be galo linksma.

Tas pats Charmsas lietuvių spektaklyje „Ten būti čia” – kitoks. Klounams čia ne vieta. Nors kartais ir be galo juokinga, taip pat vyrauja tam tikra ekscentrika. Tačiau kažkas, ypač kalbant apie spektaklio struktūrą, jo poetiką ir filosofiją, čia paklūsta visiškai kitokiai prigimčiai. Čia vyrauja žvilgsnis į „postbeketiškojo“ Charmso teatrą. Realijų čia dar mažiau nei literatūriniame tekste ir, žinoma, buitinės detalės, praėjus šešiasdešimčiai metų, vaidinant kita kalba ir kitos kultūros įtakoje, atrodo atsidūrusios nuošaly. Santykis su bet kokiu žmogiškosios psichologijos suvokimu – sąlygiškas. Čia – kitas pasaulis, paklūstantis kitai, arba išvis nepasiduodantis jokiai logikai, tačiau turintis savitą mechaniką ir viską griaunančią energiją. Čia veikia marionetes apsėdę kipšai, retsykiais besielgiantys visai kaip tikri žmonės.

Kiekvienas spektaklio „Ten būti čia“ veiksmas prasideda ir baigiasi nebylia scena: tai atgyja leisgyvis kūnas, tai apmiršta ar nuo pianino žemėn nukrinta ką tik judėjusi būtybė – tarsi bekūnė, su nematerialiu lengvumu ir, regis, be jokios priežasties.

Spektaklyje išlaikyta juodai balta spalvų gama: tokie čia plokštumoje išsidėstę langeliai, tokie pat veikiančiųjų asmenų frakai ir marškiniai. Čia nėra ryškaus „spalvingumo“, asociacija su šachmatų (žaidimui skirta!) lenta bei muzikos instrumento klavišais – turininga. Čia pat, tarsi pati žaidimo esmė, antras planas (motyvai), atribotas nuo pirmojo (įprasta išorinė tikrovės prigimtis). Savita realybė – garsų, šviesų, spalvų gyvenime. Šis pasaulis keičiasi, kuomet sceną užlieja melsva meilės spalva, o mirtis scenoje palieka raudoną šviesos dėmę.

Ypatinga žmonių balsų, muzikos instrumentų kuriama aplinka, triukšmas, keliamas aktorių rankose atsiduriančiais daiktais, – visa tai tampa spektaklio muzika. Tačiau įprastai suvokiama muzika, su išplėtota melodija, čia nesukuriama, skambesiai nedera, šėlsta kakofonijoje, – auga chaoso nuojauta.

Šio spektaklio groteskiškumas – ne komiškas ir ne tragiškas (kaip tradiciškai suvokiama), jo prigimtis slypi kažkur postmodernioje žaismėje kultūros ženklais. Teatrališkumui būdingi triukai, intelektualiniai paradoksai, pokštai („lazzi“) vienas kitą ritmingai keičia: eiliškumas ir ritmas čia išmatuojami ne siužetu, o savitais žaidimo dėsniais.

Personažai filosofuoja apie juos supančios aplinkos realumą. Jie negali atsakyti į Angelo (košmariškame sapne) klausimą, ko jie nori. Jie ieško kažko, kas neegzistuoja, ir patys nesuvokia, ko. Jie hiperbolizuotai pabūgsta kažko, kas paslėpta, beveik kaip laukiniai reaguoja į visiškai nebaisius garsus… Paradoksaliai farsiškas Maeterlincko „nejudriojo“ teatro atgarsis… Čia pasaulis apmirė… ne, ne lemties, o NIEKO akivaizdoje. Arba – šiaip sau. Šio spektaklio aktoriai (ypač Remigijus Bilinskas ir Rimantė Valiukaitė) nevaidina psichologinio teatro tradicijoje, jie – „viršmarionetės“, nors ir kalbančios, judančios ir reaguojančios, bet prasilenkiančios su žmogiškojo egzistavimo tikrove, atmetančios materialumą, kipšai kaip reikalas – frakuoti, prie fortepijono, su smuiku, be galo elegantiški.

„Man labai patinka mušti žmogų per snukį“ – rimtu balsu pareiškia gražiai apsirengęs ponas. Ir išsamiai papasakoja, kaip jis pasitinka svečius: „Įpilu puodelį verdančio vandens ir šliūkšteliu jam į snukį… Nebėra mano širdy dorybių!“. Paskutinė frazė pakartojama, rodos, keletą kartų, labai energingai. Tai vienas iš spektaklio vidinio mechanizmo raktų (greičiausiai, apgaulingas): emocionalūs motyvai, dinamiškas atribotas veiksmas – pagieža, užsispyrimas, neapykanta.