Nepamaldžios mąstysenos miltai

Pickepių pasaulyje viskas galiausiai susiveda į du klausimus: kas geriau minko tešlą? bei kieno tešligaliai ilgesni? Atsakymų į juos ieško priešiški Montekių ir Kapulečių klanai, kurių kovotojai bando viens kitą pranokti vis didesniais penio fantomais. Tai tęsis tol, kol neįžengs Veronos kunigaikštis. Nors jis ir taikdarys, moderniam režisieriui Oskarui Koršunovui jis neatrodo simpatiškas, jam nedaromos jokios išlygos. Žilojo valdžios atstovo pasirodymas nutraukia vitališkąją choreografiją, kuri kepyklas pavertė simbolinių formų kovos lauku. Pirmosios dešimt minučių Koršunovo premjeriniame spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ praeina be vieno žodelio.

Spektaklis iki pabaigos išlaiko šokėjišką judėjimo apytaką, kurioje menkiausia vienoje scenos pusėje įsitempusi sausgyslė iššaukia kitoje pusėje esančio raumens reakciją. Pastatymo skeletas yra Jūratės Paulėkaitės scenovaizdis, sudarytas iš dviejų siurrealių virtuvės blokų, kurie prigrūsti senamadiškų rakandų bei slaptų užkaborių. Čia geras tris valandas sūkuriuoja tekstai ir miltai. Pastarieji yra didžiai simbolinis daiktas – gyvenimas virtęs dulkėmis, kurios vėlgi grįžta į gyvenimą. Šios, beje, kaip dažnai ir kitos vietos iškeltos į avansceną: po jų itališko folkloro fonograma tikriausiai slypi lietuviškos aktualijos, kurias mūsų [vokiškoje] žemėje atskleisti nelengva.

Koršunovas buvo trečias iš ryteuropių žvaigždžių, kas savaitę Berlyno teatre parodžiusių naujausius savo darbus. [Toliau kalbama apie lenko Krysztofo Warlikowskio „Audrą“ (lenkiškai „Burza“) ir bulgaro Javoro Gardevo „Marat/Sade“ – vertėjo pastaba.]

Vertė E.K.